Reikia revoliucijos

Nepasitikėjimas rinkos ekonomika, auganti rinkų koncentracija ir didėjančios pelno maržos, menkstančios inovacijos, su pramonės lobistų pagalba parengtas painus protekcionistinis reguliavimas, išimtinės teisės, glaudus sektorinių reguliatorių ryšys su reguliuojamaisiais nėra svetima Lietuvai. Teisybės dėlei reiktų paminėti ir žurnalo tyrimo autorių kritiką konkurencijos institucijoms, o tiksliau – jų archajiškam požiūriui į konkurencijos teisės taikymą. Pasislėpusios už kelių konkurencijos ribojimus draudžiančių straipsnių, konkurencijos institucijos nusišalina nuo rinkų konkurencingumo vertinimo, kuris reikalingas šiame amžiuje. Tik ar jos turi tinkamus įgalinimus ir pajėgumus?

Lietuvai iki išsamių rinkų konkurencingumo vertinimų dar toli. Tačiau Lietuva – reta išimtis – valstybė, kurios konkurencijos teisė ne tik taikoma konkurenciją ribojantiems verslo veiksmams, bet ir įpareigoja visas valdžios institucijas saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę ir numato atsakomybę už šios pareigos nesilaikymą. O tai, taikant sistemingai ir principingai, padėtų išspręsti bent jau kai kurias „The Economist“ minimas problemas. Deja, šios atsakomybės taikymas ir Konkurencijos tarybos pastangos atverti rinkas intensyvesnei konkurencijai neretai reiškia nuolatines grumtynes su asmeniniais viešojo ir privataus sektoriaus interesais.

Konkurencija, kaip priemonė sprendžiant ekonomikos stagnacijos klausimus, ne kartą pasitelkta šiuolaikinių valstybių istorijoje. Nacionalinių rinkų atvėrimas efektyvesniems užsienio konkurentams, konkurenciją ribojančio reguliavimo atsisakymas prabudina apsnūdusius rinkos senbuvius arba palieka juos užmarštyje, skatina smulkųjį ir vidutinį verslą, atneša apčiuopiamą naudą vartotojams bei valstybių ekonomikoms.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, prokonkurencinio reguliavimo reformos turi didelę įtaką produktyvumui, kainų mažėjimui, tuo pat metu gerinant prekių bei paslaugų kokybę. Pavyzdžiui, perteklinio reguliavimo panaikinimas Japonijoje atneša 36 mlrd. JAV dolerių naudos kasmet. Skirtingų nacionalinių reikalavimų pakeitimas vieningais Europos Sąjungos reikalavimais 1987–1993 m. padidino Europos Sąjungos BVP 1,5%. Kanadoje atliekamas poveikio konkurencijai vertinimo testas laikomas ypač veiksminga priemone, padedančia sumažinti neigiamą reguliavimo poveikį mažoms ir vidutinėms įmonėms. Pastovus 2,5% Australijos BVP augimas yra šios šalies vyriausybės įvykdytų konkurenciją skatinančių reformų nuopelnas. Skaičiuojama nauda vidutiniam šeimos ūkiui siekia 4.000 eurų per metus. Šios reformos Australijai iš vidutinio lygio šalies padėjo tapti viena geriausiai funkcionuojančių ekonomikų tarp EBPO narių.

2016 m. EBPO ekspertai pateikė siūlymus Rumunijai keisti teisinį reguliavimą maisto perdirbimo, statybų ir krovinių vežimo srityse. Atliktas vertinimas parodė, kad dėl konkurencijos požiūriu ydingo reguliavimo minėtose srityse Rumunijos ekonomika kasmet praranda 434 mln. eurų (0,27% BVP). 2017 m. EBPO pateikė pasiūlymus Graikijai pašalinti reguliacinius konkurencijos ribojimus elektroninės komercijos, statybų, chemijos pramonės, vaistų ir didmeninės prekybos srityse. Jeigu Graikija atsižvelgtų į pasiūlymus, bendra konservatyviai paskaičiuota nauda siektų apie 414 mln. eurų. 2018 m. EBPO ekspertai atliko poveikio konkurencijai vertinimą Portugalijos transporto ir laisvųjų profesijų srityse. Teisinio reguliavimo pakeitimų teigiamas poveikis šios šalies ekonomikai sudarytų 250 mln. eurų per metus transporto sektoriuje (0,14% BVP) ir 130 mln. eurų per metus laisvųjų profesijų sektoriuje (0,07% BVP).

Teisės aktų projektų poveikio konkurencijai vertinimo metodika, parengta pagal EBPO rekomendacijas ir patvirtinta Vyriausybės nutarimu, Lietuvoje yra privaloma nuo 2012 metų. Mechanizmas turėtų būti toks: teisės akto projekto rengėjas identifikuoja problemą, apsvarsto kelias alternatyvas, kaip ją spręsti, ir pasirenka mažiausiai konkurenciją ribojantį sprendimą. Be abejo, jeigu toks apskritai būtinas kitiems Konstitucijoje saugomiems gėriams apginti.

Deja, tokio vertinimo dar neteko matyti. Poveikio konkurencijai vertimas neatliekamas planuojant smulkius reguliavimo pokyčius, pavyzdžiui, perduodant turtą ūkinei veiklai, ministerijai ketinant tapti cirko dalininke, siūlant uždrausti bedarbiams vairuoti „Uber“, svarstant reikalavimus kaimo turizmo sodybos savininkui nešti patikrinti savos vištos kiaušinį prieš jį iškepant turistui.

Poveikio konkurencijai vertinimas neatliekamas ir inicijuojant palyginti reikšmingus ekonominius projektus, pavyzdžiui, planuojant steigti valstybinį vaistinių tinklą viešosiomis lėšomis, teikiant įvairaus lygio siūlymus sudaryti išskirtines sąlygas medienos perdirbimo pramonei pirkti žaliavą ne rinkos kainomis, keičiant klampų prekybos kompensuojamaisiais vaistais reguliavimą, sudarant išskirtines sąlygas naudotis valstybės valdomos įmonės duomenų registrais vos keliems verslo subjektams.

Net ir skambiajam maisto kainų mažinimo planui bei jį įgyvendinantiems projektams, skirtiems... skatinti konkurenciją, poveikio konkurencijai vertinimas neatliktas. Nes tai yra politiniai sprendimai. Jiems, pasirodo, nebūtina nei teisinė, nei ekonominė logika, nei sprendimų poveikio vertinimas. Čia einama nuo kito galo – pirmiausia apsisprendžiama dėl ribojimo, po to ieškoma priemonių ir argumentų jam pateisinti. O valdžios institucijoms adresuoti raginimai vertinti savo veiksmus konkurencijos teisės požiūriu neretai išvirsta į ragintojo politinį pasmerkimą: „Jūs veikiate prieš valstybės ir savivaldos interesus“.

EBPO pripažintus sprendimų poveikio konkurencijai vertinimo principus šiuo metu siūloma perkelti į Teisėkūros pagrindų įstatymą tikintis, kad įstatymas nebus ignoruojamas kaip minėtas Vyriausybės nutarimas. Sekasi sunkiai, pasigirsta abejonių, ar institucijos pajėgios vertinti poveikį konkurencijai, juk tam reikia kompetencijos (!). Paradoksalu – rinkos reguliavimui (draudimams, ribojimams, protekcionistinėms ir diskriminacinėms nuostatoms) kompetencijos užtenka, o reguliavimo pasekmėms vertinti – ne.

Kompetencijos užtenka ir priešų bei kaltųjų paieškoms, pigioms dovanoms – taip pat. Deja, visa tai nei paskatins konkurenciją, nei sumažins kainas, bet priešingai. Pigios dovanos brangiai kainuoja, tik už jas paprastai moka tie, kas jas gauna, o ne tie, kas dalija. Tad, jeigu konkurencijos užtikrinimas nenuguls teisės aktų leidėjų darbotvarkėje racionalių sprendimų pavidalu, proveržio skatinant konkurenciją ir naudos iš jos naivu tikėtis.

Anot „The Economist“, šiandienos kapitalizmas susiduria su iššūkiu, tačiau ne su tuo, apie kurį kalba populistai. Kai kurioms senosios ekonomikos įmonėms gyvenimas tapo pernelyg patogus, o naujosios ekonomikos technologijų įmonės palyginti greitai susikūrė rinkos galią. Reikia revoliucijos. Tokios, kuri paskatintų konkurenciją, mažinančią didžiulius pelnus šiandien ir užtikrinančią inovacijų klestėjimą rytoj.

Komentaro autorė - Jūratė Šovienė, Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja