Lietuvą stabdo pasitikėjimo stoka
Turint galvoje panašias starto pozicijas ir panašią pastarojo šimtmečio istoriją, faktas (tegul jau ir atsibodęs), kad atsiliekame daugeliu aspektų ir ne viename reitinge, vis dėlto reikalauja šiokių tokių specialių mokslinių tyrimų.
Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo indekse (2017–2018 m.) Lietuva iš 137 valstybių užima 41 vietą, Estija – 29.
Indeksas sudaromas, įvertinus 116 kriterijų dvylikoje skirtingų pagrindinių sričių – nuo registruotų maliarijos atvejų iki registruotų patentų. Įvertinamas, sakykim, ir rinkos dydis – pagal jį Lietuva yra 82-a pasaulyje, Estija – 106-a. Su geografija nelabai gali ginčytis.
Bet tame reitinge vertinami ir ne tokie nepajudinami kaip geografija veiksniai – tarkim, pagal politikos skaidrumą Lietuva yra 62-a, Estija – 27-a, pagal favoritizmą, tai yra politikų priimamus palankesnius sprendimus vienaip ar kitaip su jais susijusioms įmonėms, Lietuva yra 76-a, Estija – 28-a, pagal pasitikėjimą politikais Lietuva yra 82 vietoje, o Estija – 38.
Ir čia mes lyg ir turime šiokios tokios erdvės tobulėti. O stebėdamas, kaip keitėsi ir tebesikeičia požiūris į duomenų atvirumą ir skaidrumą, tarkim, Vilniaus savivaldybėje, gali pradėti manyti, kad ir potencijos turime.
Neblogų kitimo požymių atranda, pavyzdžiui, „Transparency International“ Lietuvos skyrius, kuris, išnagrinėjęs Seimo narių oficialius darbo kalendorius, asmenines svetaines ir svetainę „manosusitikimai.lt“, atrado, kad 2017 m. per Seimo rudens sesiją trečdaliu daugiau parlamentarų skelbė apie savo susitikimus su interesų grupėmis ir registruotais lobistais. Rudenį šiuos susitikimus viešino 60 parlamentarų, pavasarį – 45.
Labai mažas Lietuvos politikų žingsnelis skaidrumo link, bet vis žingsnelis. Gal tuoj bus ir daugiau.
„Verslo žinios“ nuo pat įsikūrimo – jau daugiau negu 20 metų – visais įmanomais būdais bando prisidėti prie verslo aplinkos skaidrinimo. Visi TOP, visi sektorių lyderių reitingai, visi įvairiausi duomenys, kuriuos teikėme anksčiau, teikiame dabar ir teiksime ateityje – visa tai pirmiausia dėl verslo aplinkos skaidrumo. Ir galime pasakyti, kad visuose mūsų skelbiamuose reitinguose per dvidešimt metų žymos „n. d.“ – nėra duomenų – gerokai apmažėjo.
To ne visada galime pasakyti apie viešąjį sektorių. O juk tų sričių, kurios vienaip ar kitaip susijusios su mokesčių mokėtojų pinigais, visi duomenys turėtų būti kiek įmanoma atviri. Ir net keista šiuos žodžius rašyti prabėgus dvidešimt aštuoneriems metams.
Bet ką mes pastaruoju metu matome? Seimo komiteto posėdžių stenogramos tampa uždaros, politikų veikla tampa konfidenciali dėl asmens duomenų apsaugos. Ir panašiai. Žurnalisto arba piliečio ir valstybės tarnautojo (terminas „tarnautojas“, o ne „valdininkas“ čia vartojamas sąmoningai) arba politiko dialogas vis dažniau atrodo šitaip: „Mes norime sužinoti...“ – „Negalima, asmens duomenys.“ – „Bet kur parašyta, kad uždrausta?“ – „Neparašyta, kad leidžiama, vadinasi, uždrausta.“
Ir visa tai vyksta politikams ir tarnautojams garsiai kalbant apie atvirumą ir skaidrumą.
Kol bus taip, mes ir toliau – ir vis labiau – atsiliksime nuo Estijos visuose pasaulio reitinguose. Mirksėjimas žydromis akytėmis ir kartojimas „vsio zakonno“ nedidina pasitikėjimo politikais ir tarnautojais. „Leiskite dirbti“ ir „jums šito sužinoti negalima“ niekaip nesirimuoja. Kol jūs nebūsite visiškai skaidrūs, tol niekas jums ramiai dirbti neleis. Nes kol kartojate, jog „dėl duomenų apsaugos šito mes atskleisti negalime“, tol kyla įtarimas, kad jūs ne dirbate Lietuvai, o rengiatės prisidirbti.
Nežinia, ar gali dabar mums visiems tarnaujantys valstybės tarnautojai ir politikai imti ir pabandyti keistis, kad to pasitikėjimo atsirastų bent truputį daugiau. Jau minėtas Vilniaus miesto savivaldybės pavyzdys rodytų, kad tokių stebuklų kartais nutinka. Reikia bent vieno žmogaus. Tikėkimės, kad valdžioje – Seime ir Vyriausybėje – gal kada nors toks žmogus irgi atsiras.
