Žiedinės ekonomikos produktai: inovacijų tango tarp mokslo ir verslo

„Finansavimas yra svarbus katalizatorius, tačiau jam pasibaigus iniciatyvų tempas dažnai sulėtėja. Turėdami ribotus išteklius, privalome maksimaliai išnaudoti sinergiją ir gebėjimą peržengti tarpsritines ribas – tai turėtų tapti Lietuvos konkurencingumo prioritetu“, – sako Simonas Barsteiga, VILNIUS TECH Išmanių ir klimatui neutralių gamybos procesų, medžiagų ir technologijų kompetencijų centro direktorius.

Pasak jo, šiandien Lietuvos pramonė dažniau yra ne inovacijų kūrėja, o jų vykdytoja. Apie 320 mln. Eur per metus siekiančios verslo investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP) išlieka palyginti nedidelės. Dalis bendrovių vis dar neturi tyrimų ir plėtros (angl. „Research and developement“ (R&D) padalinių, nors būtent jie ateityje lems konkurencingumą.

Reikia kitokios vadybos

Inovacijų projektai, pasak S. Barsteigos, nėra sprintas – veikiau estafetė, kurioje kiekvieno etapo rezultatas perduodamas tolesniam vystymui, kol produktas pasiekia rinką.

Viena iš sisteminių kliūčių, stabdančių šį procesą, – viešųjų pirkimų praktikos. Kai mažiausia kaina išlieka dominuojančiu kriterijumi, inovacijų proveržio tikėtis sudėtinga.

„Toks modelis skatina rinktis pigiausius, o ne kokybiškiausius ar ilguoju laikotarpiu efektyviausius sprendimus. Kartais į viešuosius pirkimus patenka ir rizikingos reputacijos tiekėjai, nes jų pasiūlymai tiesiog pigiausi. Jei norime pažangos, mažiausios kainos kriterijus kai kuriuose projektuose apskritai neturėtų galioti“, – teigia jis.

Žiedinės ekonomikos potencialas

Kad „mokslo ir verslo tango“ būtų harmoningas, būtinas ir aktyvesnis valstybės vaidmuo. Europos Sąjunga (ES) ieško būdų mažinti emisijas, didinti perdirbimą ir skatinti išteklių regeneraciją – atliekas paversti žaliavomis. Tuo pat metu pasaulinė chemijos ir medžiagų pramonė persiorientuoja nuo iškastinės prie žiedinės anglies.

Šioje transformacijoje svarbų vaidmenį atliks biocheminės, termocheminės, elektrocheminės, pažangios atskyrimo bei CO2 panaudojimo technologijos. Jos leis vystyti įvairias medžiagų konversijas: atliekas paversti ištekliais, dirbti su sintetinėmis medžiagomis, mineralizuoti statybines medžiagas.

„Jei norime, kad Lietuvos pramonė iš vykdytojos taptų kūrėja, turime išnaudoti šiuos pokyčius, ypač kelių ir statybų sektoriuose“, – sako S. Barsteiga.

Jo teigimu, būtent čia susidaro dideli mineralinių medžiagų kiekiai, kuriuos mineralizuojant galima ne tik pagerinti jų savybes, bet ir panaudoti iš pramonės įmonių surinktą CO2.

„Griaunant senstančius pastatus susidaro didžiuliai kiekiai statybinių ir griovimo atliekų (SGA), kurios jau dabar sudaro vieną didžiausių kietųjų atliekų srautų pasaulyje. Nors teoriškai jos yra labai perdirbamos, praktikoje didelė dalis naudojama mažos vertės reikmėms arba kaupiasi sąvartynuose. Tai – prarasti ištekliai“, – teigia ekspertas.

Nuo atliekų prie medžiagų bankų

Žiedinės ekonomikos principai reikalauja SGA paversti pridėtinę vertę turinčiomis medžiagomis. Vienas iš sprendimų – CO2 mineralizacijos technologijos, tačiau dalis atliekų frakcijų pasižymi per mažu reaktyvumu efektyviam procesui.

„Šiuo metu dirbame su projektais, kuriuose kuriami kontroliuojami granuliavimo–karbonizacijos procesai, leidžiantys visam laikui mineralizuoti CO2 ir tuo pačiu suformuoti patvarius dirbtinius agregatus“, – aiškina S. Barsteiga.

Pasak jo, senos statybos objektai gali tapti vadinamaisiais medžiagų bankais: tinkami elementai būtų panaudojami pakartotinai, o likusios medžiagos – perdirbamos kelių infrastruktūrai.

VILNIUS TECH siekia sukurti daugiapakopę atrankos sistemą, apimančią vizualinę inspekciją, neardančius tyrimus, ribotos apimties laboratorinius bandymus ir statistinę analizę. Tai leistų patikimai įvertinti gelžbetoninių elementų tinkamumą pakartotiniam naudojimui, sumažinant kaštus ir bandymų apimtį.

Trys naudojimo kryptys

Gelžbetoninių elementų pakartotinis naudojimas gali būti tiesioginis, antrinis arba perdirbant.

Tiesioginio panaudojimo atveju elementai išmontuojami nepažeidžiant jų struktūros, įvertinama jų laikomoji galia, standumas, betono senėjimo ir karbonizacijos procesai, chloridų poveikis bei pleišėjimas. Teigiami vertinimo rezultatai leidžia senas konstrukcijas integruoti į naujus statinius.

Antrinis panaudojimas apima nežymiai pažeistas konstrukcijas, kurios gali būti stiprinamos. Tuo tarpu perdirbimo atveju gelžbetoninės konstrukcijos smulkinamos ir naudojamos mažesnio atsakingumo statiniuose ar kelių infrastruktūroje.

Pastaraisiais metais VILNIUS TECH kompetencijų centre jau įgyvendinti keli praktiniai projektai: sukurta mažesnio pasipriešinimo riedėjimui kelio danga, akustinės sienelės iš perdirbti netinkamų plastikų bei išlengvintos gelžbetonio konstrukcijos tiltams.

Daugiau pranešimų ir diskusijų apie transporto infrastruktūrą išgirsite renginyje „Kelių forumas‘26“, kuris vyks sausio 28 d. „Radisson BLU“ konferencijų centre. 

Detalesnė informacija www.keliuforumas.lt