Automobiliui – taip, o jų mokesčiui?

Metas prieš rinkimus nėra tinkamiausias kalbėti apie naujus mokesčius, todėl stebina, kad šią diskusiją išprovokavo patys politikai. Automobilizacijos lygiu Lietuva žygiuoja pirmosiose eilėse, ne paslaptis yra ir tai, kad verčiau sutinkame dusti transporto spūstyse nei naudojamės visuomeniniu transportu. Užbėgdamas už akių, abejočiau, ar automobilio mokestis čia sukurtų stebuklą – automobilio prie namų patogumo vardan vis tiek neatsisakytume. Kita vertus, rimtai pasvarstytume, ar verta turėti antrą arba trečią.

Apskritai automobilio mokesčio idėjos Lietuvoje nereikėtų vertinti izoliuotai. Jeigu juo tiesiog mechaniškai papildysime dabar galiojančius mokesčius, pasieksime dar sunkesnės mokesčių naštos ir mažesnio Lietuvos patrauklumo verslui bei investuotojams. Automobilio mokestį reikėtų sieti su kitų mokesčių naštos lengvinimu, pirmiausia – darbo mokesčių. Jo suteikiamos papildomos įplaukos galėtų sukurti fiskalines prielaidas sparčiau didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį, reikšmingiau sumažinti darbdavio „Sodros“ įnašą ir nustatyti žemesnes socialinių įmokų „lubas“.

Tačiau čia susiduriame su problema – į potencialių mokesčio mokėtojų ratą patektų nemaža pensininkų dalis, t.y. žmonės, skaičiuojantys kiekvieną centą ir sunkiai suduriantys galą su galu. Todėl tektų daryti tam tikras išimtis ir išlygas, rizikuojant, kad tokiomis lengvatomis bus piktnaudžiaujama ir automobiliai bus perregistruojami tėvų bei senelių vardu. Tektų nustatyti papildomus apribojimus, kad atleidžiamas nuo mokesčio ne daugiau kaip vienas pensininko automobilis ir pan., o tai dar labiau komplikuotų mokesčio administravimą.

Automobilio mokesčio įvedimui turėtų būti keliami du tikslai – prabangos apmokestinimo ir ekologinis. Ypatingai svarbus ekologinis aspektas, kadangi šiuo mokesčiu galima efektyviai paskatinti automobilių parko atnaujinimą. Kita vertus, ekologinio veiksnio suabsoliutinimas keltų socialinio teisingumo problemų. Daugelis nepasiturinčių namų ūkių šiuo metu negali įsigyti naujo, gamtą mažai teršiančio naujo automobilio, todėl privalėtų mokėti papildomus mokesčius ir dar labiau nuskurstų. Taigi ekologinį aspektą reikia subtiliai derinti su prabangos apmokestinimo tikslu. Paprastai prabangesni automobiliai pasižymi didesne galia arba didesniu varikio darbiniu tūriu, todėl, matyt, tikslinga apmokestinti vieną iš jų.

Susipažinus su įvairių Europos Sąjungos valstybių patirtimi, matyti, jog dažniausiai apmokestinami keturi automobilio parametrai: 1) CO2 emisija; 2) variklio galia; 3) variklio darbinis tūris ir 4) svoris. Nė viena iš valstybių neapmokestina visų keturių parametrų, tik viena valstybė apmokestina tris iš jų.

Tiesa, yra nemažai šalių, apmokestinančių vien tik variklio galią arba jo darbinį tūrį. Tai padeda labiau paisyti socialinio jautrumo aspekto, tačiau menkai tepadeda kovoti su aplinką labai teršiančiais keliasdešimties metų senumo automobiliais, jeigu jie yra mažo galingumo.

Siekiant atsižvelgti tiek į ekologinį, tiek į socialinį aspektą, dažniausiai apmokestinama CO2 emisija ir variklio galia arba CO2 emisija ir variklio darbinis tūris. Vieną iš šių variantų galėtų pasirinkti ir Lietuva.

Gitanas Nausėda yra SEB banko prezidento patarėjas

Komentarai