Kaip kurti organizacijos tvarumo strategiją, kad ji tikrai veiktų?
Tvarumo ekspertai tikina, kad perėjimas į tvaresnį verslo modelį nebūtinai prasideda nuo kardinalių, per trumpą laiką įgyvendinamų pokyčių įmonės veikloje – didžiausias iššūkis yra pakeisti vadovų pasaulėžiūrą.
„Tvarumo, kaip ir bet kuriai verslo, strategijai yra reikalingas įmonės savininkų, vadovų palaikymas bei įsitraukimas. Jei vadovai netiki, kad tvarumas ilgalaikėje perspektyvoje yra naudingas įmonei, net ir pati geriausia strategija liks neįgyvendinta. Juo labiau, kad tvarumo strategija nėra atskiras dokumentas, kurį galima paviešinti ir pasidėti į stalčių iki kito karto. Idealiu atveju reikėtų kurti ne tvarumo, o tvaraus verslo strategiją, kuriame įmonės veikla ir tikslai būtų pagrįsti tvarumo principais“, – komentuoja tvarumo konsultavimo bendrovės „Vesta Consulting“ vadovas Evaldas Savickis.
Tvarumo strategija – pokyčiams įgyvendinti
Norint sukurti tvaresnio verslo strategiją tenka atlikti nemažai namų darbų – ne tik peržiūrėti esamą strategiją ir išplėsti jos funkcijas pagal tvarumo principus, bet ir išsikelti naujus tikslus ilgalaikių pokyčių įgyvendinimui.
„Prie tvarumo strategijos turi dirbti išskirtinai vadovų komanda – ne eiliniai projektų vadovai ar pardavimų vadybininkai, bet įmonės strateginių tikslų siekiantys skyrių vadovai ir pats įmonės generalinis direktorius. Tuo pačiu komandoje turi dalyvauti verslui svarbūs žmonės ir sprendimų priėmėjai – vidiniai konsultantai, kokybės standartų diegėjai ir kiti. Kitu atveju tvarumo strategija nebus įgyvendinta, nes ji neatlieps pačios įmonės strateginių tikslų“, – aiškina E. Savickis.
Vakarų šalyse įprasta, kad tvarumo strategijos rengimą ir įgyvendinimą koordinuoja Tvarumo vadovas (angl. Chief Sustainability Officer) – Lietuvoje ši pareigybė dar nėra plačiai paplitusi, tačiau vis daugiau įmonių tvarumo klausimus patiki konkrečiam darbuotojui.
„Vertinant įmonės funkcijas per tvarumo prizmę būtina atminti, kad tvarumas turi būti taikomas visoms veiklos sritims – tiek pardavimams ir rinkodarai, tiek gamybai, tiekimo grandinei, finansų valdymui, R&D ar žmogiškųjų išteklių valdymui, neišskiriant nė vieno skyriaus kaip mažiau svarbaus. Jei įmonės gamyba vadovausis tvarumo principais, o likę skyriai – ne, tokia įmonė negali vadinti savęs tvaria“, – pabrėžia pašnekovas.
Vienas svarbiausių dalykų rengiant tvarumo strategiją – suinteresuotų šalių ir jų poreikių nustatymas bei prioritetizavimas. Jei netvariame versle dažniausiai vienintele suinteresuota šalimi būna laikomi akcininkai, tai tvarus verslas atsižvelgia į visas suinteresuotas šalis: klientus, darbuotojus, tiekėjus, partnerius, bendruomenę, reguliuojančias institucijas, konkurentus ir, žinoma, tuos pačius akcininkus, investuotojus ar kreditorius.
„Visos suinteresuotos šalys turi savo poreikių ir lūkesčių, bendraujant ir bendradarbiaujant su verslu, tačiau įmonės pajėgios tenkinti tik joms svarbiausių suinteresuotų šalių poreikius. Sakydamas „svarbiausių“ turiu omenyje ne palankiausių ar patogiausių pačiam verslui, o tas suinteresuotas šalis, kurioms įmonės daroma veikla turi didžiausią neigiamą ir teigiamą poveikį“ – aiškina E. Savickis.
Manipuliuoja tvarumo viešinimu
Įvertinus suinteresuotų šalių poreikius ir joms daromą poveikį verslas turėtų išsikelti ilgalaikius tikslus, kaip mažins neigiamą ir didins teigiamą poveikį aplinkai. Visa tai turi atsispindėti ir suinteresuotoms šalims pristatytoje tvarumo strategijoje.
Pasak „Vesta Consulting“ vadovo, didžiausia verslo klaida judant tvarumo link – neskaidrus tvarumo strategijos viešinimas, atskleidžiant tik įmonei palankius rodiklius.
„Tvarumo inventorizaciją atlikusi įmonė turėtų skaidriai viešinti visą daromą poveikį ir aiškiai deklaruoti, kokių veiksmų planuoja imtis trumpalaikėje ir ilgalaikėje perspektyvoje, kad situacija ženkliai pagerėtų. Suprantama, kad įgyvendinti visus pokyčius gali prireikti ir dešimties metų, tam reikės ne tik žmogiškųjų resursų, bet ir investicijų, kurių galbūt šiuo metu nėra pakankamai, tačiau būtent skaidrus planuojamų pokyčių deklaravimas yra žingsnis į tvaresnio verslo modelį“, – pasakoja E. Savickis.
Anot tvarumo konsultanto, pradėti reikėtų nuo didžiausio neigiamo poveikio, keliančio riziką verslo tęstinumui ar galinčio sukelti didelių nuostolių, mažinimo ir tik tada imtis mažesnių veiklos korekcijų. Pasitaiko atvejų, kai įmonės klaidingai vertina savo daromą poveikį aplinkai, todėl pastangos judėti tvarumo link neduoda norimo rezultato.
„Pavyzdžiui, konsultavimo įmonė, užuot kalbėjusi apie tvarumo principų įgyvendinimą žmogiškojo kapitalo srityje, kuriai daro didžiausią poveikį, pasirenka komunikuoti apie atliekų valdymą, nors puikiai suprantame, kad 20-100 darbuotojų turintis biuras negeneruoja tokio didelio atliekų kaip didelė gamykla. Tad selektyvus verslo elgesys viešinti ne visus daromo poveikio aplinkai aspektus yra ne tik ydinga praktika, bet ir skatina žaliąjį smegenų plovimą (angl. greenwashing)“, – dalijasi įžvalgomis E. Savickis.
Dėl tvarumo nereikia atsisakyti pelno
Vis dėlto verslui vis labiau judant tvarumo link, neretai kyla tvaraus ir netvaraus verslo priešprieša. Pasak E. Savickio, tvarumo atžvilgiu verslas nėra šachmatų lenta, kur tik juoda ir balta: tvarios įmonės turi nuolat dirbti, kad mažintų neigiamą poveikį, o mažiau tvarios nebūtinai yra tos, kurios nieko nedaro – įgyvendinamus pokyčius sunku įvertinti trumpalaikėje perspektyvoje.
„Neapibrėžtumas matuojant įmonės tvarumą įneša sumaišties, kurią turėtų panaikinti Europos komisijos priimtas taksonomijos reglamentas, įsigaliosiantis jau kitais metais. Pagaliau bus galima aiškiai pamatuoti verslo tvarumą pagal nustatytus rodiklius ir įvardinti, kiek kuri įmonė yra tvari ar kuri įmonės veiklos dalis yra tvari“, – pasakoja tvarumo konsultantas.
Neretai pasigirsta svarstymų, kad verslo strateginiai tikslai susiję su finansiniais rodikliais, o tvarumo strategija apima nefinansinius tikslus. Pašnekovo nuomone, tai nėra teisingas požiūris.
„Kiekvienas nefinansinis rodiklis, kaip žmonių kaita, lyčių lygybė, pasitenkinimo lygis, nuomonių įvairovė ir kiti, galiausiai transformuojasi į finansinį rodiklį, kuris daro įtaką tiek verslo pajamų, tiek rinkos augimui. Dėl šios priežasties nefinansiniai rodikliai vis dažniau įvardijami kaip ikifinansiniai (angl. prefinancial)“, – pastebi E. Savickis.
Tvarumas versle taip pat nereiškia ir pelno atsisakymo. Paprastai tvariai vystomų įmonių pelnas trumpalaikėje perspektyvoje būna mažesnis, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje finansinė grąža kur kas didesnė, nei tvarumo principais nesivadovaujančių įmonių.
Pavyzdžiui, gamybinėje įmonėje naudojamų technologijų keitimas į energetiškai efektyvesnes, kurios mažina elektros energijos suvartojimą, ŠESD emisijas ir susidarančių atliekų kiekį, reikalauja investicijų, bet ateityje įmonė gali būti konkurencingesnė dėl mažesnės produkto kainos, kurią galės pasiūlyti sumažinus energijos sąnaudas, ir generuoti didesnę ekonominę grąžą.
„Pelnas svarbus tiek tvariam įmonės vystymui, tiek suinteresuotų šalių poreikių patenkinimui. Įmonės, kurios skiria daugiau dėmesio stabiliam pelnui ilgalaikėje perspektyvoje, užuot kėlusios tikslus uždirbti kuo greičiau ir kuo daugiau, yra labiau linkusios valdyti savo rizikas, ypač susijusias su verslo tęstinumu, nustatant ilgalaikius, 5-10 metų tikslus“, – sako tvarumo konsultantas.
