E. Parulskis. Bethono muziejus
Nedidelę „beveik“ paklaidą proginiuose koncertuose sudaro likimo ir pareigų aukos – žmonės, kurie į tokį renginį patenka daugiau ar mažiau pirmą kartą, bet iš patirties žino – kai muzika baigiasi, reikia ploti, o kai baigiasi viskas – kelti stovimas ovacijas.
Ir naujokai su plojimais, be abejo, lazdą perlenkia. Na, ovacijos didelės bėdos nekelia – tik truputį nejauku, ir tiek. Juo labiau kad prieš dešimtmetį nuo plūstelėjusios stovimų plojimų bangos pašiurpę europiečiai išsiaiškino, jog žanras atėjo iš JAV (stipriai pabrangus koncertų bilietams amerikiečiai nusprendė, kad bet kuris, net paauglių orkestro, koncertas privalo gauti plojimų audrą), o Amerika visuomet laimi, tad su nauja situacija bet kuriuo atveju teks susitaikyti.
O štai plojimai per kūrinio dalių pertraukas erzina smarkiai. Ir gėda, kas be ko. Man netgi teko pamatyti du viename – kažkada grojo ilgą Antono Brucknerio simfoniją. Trečią, priešpaskutinę, dalį kompozitorius užbaigė itin finališkai – su būgnais, lėkštėmis, trikampiais ir timpanais. Pavargusi proginio koncerto publika puolė ploti, stojosi nuo kėdžių, dar šiek tiek ir būtų pradėjusi skanduoti. Dirigentui teko atsisukus paaiškinti, kad dar liko viena dalis. Iš kitos pusės žiūrint, Bruckneris pats kaltas – reikėjo mažiau klausytis Vagnerio.
Bet tą dieną mūsų laukė paprastas repertuarinis koncertas. Po kavos ir iki gongo būriavomės Filharmonijos antro aukšto vestibiulyje – ten, kur kartais įrengiamas atsarginis baras. Bičiulė mostelėjo savo paauglei dukrai – ateik, šnektelk su suaugusiaisiais. Mama jau spėjo mums papasakoti, kad vaikas pirmą kartą gastroliavo užsienyje. Paauglė papasakojo apie savo nuotykius Vokietijoje. Jie grojo trijuose miestuose, kurie mums buvo žinomi ir matyti, todėl sutikrinome su jaunąja muzikante įspūdžius ir standartiškai paklausėme, kokius muziejus aplankė. Gastrolierė atsiduso, pasakė, kad laiko buvo žiauriai mažai ir spėjo apžiūrėti tik Betono muziejų.
– Betono muziejų! – pavydžiu choru aiktelėjo suaugusiųjų ratelis.
Galvoje man akimirksniu susiformavo vizija. Pamačiau milžinišką katedros vertą erdvę, primenančią ir Londono „Tate Modern“ naujai atidarytus rūsius, ir Romos Panteoną, tik be skulptūrų. Dekoratyvumo erdvei suteikė įvairios konstrukcijos, atskleidžiančios betono galimybes ir kartu parodančios betono istoriją – nuo medžiagos atsiradimo Romos imperijoje, per nuosmukį viduramžiais iki atgimimo moderniaisiais laikais. Konstrukcijos lyg veidrodyje spindėjo tobulai poliruotose betoninėse grindyse.
Lankytojui užtektų vien šio įspūdingo vaizdo, bet aš savo vizijoje pamačiau dar daugybę intriguojančių dalykų. Viena pastato dalis skirta technikai. Čia yra visko – šalia paprasčiausios betono maišyklės (truputį virš šimto eurų statybų mėgėjų parduotuvėse) stovi milžiniškas šešiaašis „Terex Advance“ sunkvežimis, vežantis gigantišką betonmaišę. Šiek tiek toliau stovi veikiantis betono gamyklos modelis. Vienas agregatas tyliai ir energingai gamina betono masę ir ją vamzdžiais siunčia kažkur tolyn, į kitą patalpą. Prie jos rikiuojasi milžiniška įvairaus amžiaus lankytojų eilė. Visi ant viršutinių drabužių apsirengę oranžinius kombinezonus, su šalmais ir respiratoriais. Storos sienos nepraleidžia garso, bet vos juntama vibracija leidžia spėti, kad už durų smarkiai pramogaujama – porcijomis įleidžiamos lankytojų grupės gauna po pneumatinį plaktuką ir gali tris minutes iš širdies daužyti sustingusį betoną.
Pasismaginę su pneumatiniais plaktukais, jaukiai pavargę ir patenkinti žmonės traukia toliau – vieni į galeriją, kur eksponuojama laikina architektūros nuotraukų paroda „Uždaras betonas“ apie XX a. pradžios betoninius statinius, imituojančius plytines konstrukcijas (tokie yra gelžbetoniniai ir neobarokiniai Petro Vileišio rūmai Vilniuje), kiti lieka pagrindinėje salėje, kurioje yra kavinė ir parduotuvė. Na, kavinė standartinė – betoniniai staliukai, betoniniai kavos puodeliai, desertui siūlo gerai supresuotos saulėgrąžų chalvos gabaliukų.
Parduotuvės knygyne – šimtai modernizmo (kitaip tariant – betoninei) architektūrai skirtų knygų ir albumų. Galima nusipirkti ir plakatų su įspūdingiausių pastatų nuotraukomis. Ant smulkmenų stalo šalia banalių šaldytuvo magnetų ir atvirukų yra betoninių padėkliukų, kavos puodelių, lėkštučių, stalo įrankių ir gertuvių. Taip pat maloniai ir sunkiai delne gulinčių rašiklių. Prie kasos galima nusipirkti gilios betono spalvos, įvairiems odos tipams idealiai tinkamo dažų lako („Essie“, 8 eurai). Autorinių kūrinių zonoje gali puikiausiai atsirasti Simono Tarvydo paradoksalių šviestuvų „Kabo“ serija – jie, gamybai panaudojus „Repaper“ technologiją, atrodo lyg nulieti iš betono.
„Genijai vokiečiai“, – pamaniau. Padarydami betono muziejų, jie tobulai išnaudojo augančią nišinių muziejų, kurie milžiniškoje muziejų industrijoje užima vis didesnę vietą, rinką. Kokio dydžio yra skaičius „milžiniškas“? Aš jį atrandu nevisiškai korektiškai, bet argumentuotai. Statistika rodo, kad didžiausia pasaulio industrija yra keliavimas. Turizmas 2016 m. pasaulyje sugeneravo (tiesiogiai ir netiesiogiai) beveik 8 trilijonus dolerių, iš jų 2 trilijonus (tiesiogiai ir netiesiogiai uždirbtų) atriekiu muziejams.
Žinoma, muziejais šiose pajamų lenktynėse vadinu ne tik klasiką – namus su paveikslais ir kitokiais daiktais, bet viską, kur galima specialiai nuvažiavus ką nors kultūringo ar istoriškai vertingo apžiūrėti už pinigus arba tiesiog juos, pinigus, ta proga išleisti: zoologijos sodus, okeanariumus su delfinariumais, nacionalinius parkus, botanikos sodus, pažintinius takus su bilietais, amfiteatrus, apgriuvusias pilis, meno ir antikvariato muges, prabangesnius sendaikčių turgus, mokamas ekskursijas po art déco ir art nouveau kvartalus ir šiaip visas mokamas ekskursijas. Koks yra dviejų trilijonų kontekstas?
Prekybos ginklais pasaulinė metinė apyvarta yra 200 milijardų dolerių mažesnė. Net nelegali prekyba narkotikais sugeneruoja juokingus 400 milijardų dolerių ir visas lyginimas aiškiai parodo, kokia naudinga yra muziejų industrija. Vėlgi – su išlygomis. Įspūdingas naudos koeficientas lengviausiai suformuoja ten, kur operatoriai valdo išskirtinį turinį ir turi didelius nuolatinius vartotojų srautus. Ir atvirkščiai – tie muziejai (o jų pasaulyje yra daugiausia), kurie neturi gero turinio ir yra didesniame ar mažesniame užkampyje, generuoja ne naudą, o nuostolius. Liūdniausi iš tokių nelaimėlių yra nedideli lokalioms asmenybėms skirti memorialiniai muziejai – tolimesnių kraštų turistams jie neįdomūs, o vietos entuziastams užtenka nueiti kartą per gyvenimą.
Praėjusiais metais studentams daviau užduotį – sugalvoti dailininko klasiko memorialinio muziejaus veiklos formulę, kuri garantuotų valstybės teikiamos dotacijos bent 30 procentų kompensaciją. Formulės sugalvoti nepavyko, bet buvo dar kartą išrasta mažų muziejų išgyvenimo strategija – memorialumą būtina keisti antropologija. Klasiko kūrinių gali būti, bet ne jie, o pusę amžiaus nekeisti apmušalai, medinis „Snaigės“ šaldytuvas, sovietinė (ir veikianti) santechnika ir su visu tuo susiję istoriniai anekdotai taptų muziejaus išlikimo galimybe. Į tokius muziejus verta važiuoti specialiai, nutariau ir pradėjau mintyse planuoti kelionę į Betono muziejų.
– Ne, ne Betono, o Betoveno muziejų, – patikslino muzikos mokyklos auklėtinė, nuo mažens išmokyta tarti kompozitoriaus vardą be „h“.
– A, Bethoveno muziejų... – nusivylė suaugusių ratelis. Skambtelėjo gongas (ar Vilniaus filharmonijoje yra skambutis?), ir mes nuėjome į salę.
