G. Skučaitė apie savo investicijas į NT: „praktiškai niekada neprašaunu“

Prieš 30 m. kartu su mama G. Skučaitė įkūrė SMK Aukštąją mokyklą. Dabar ji vadovauja bendrovei „Synergetica“, kuriai be minėtos įstaigos taip pat priklauso Kazimiero Simonavičiaus universitetas (KSU), VVK Vilniaus verslo kolegija ir MTTC profesinė mokykla Malaizijoje.

Šiandien didžiausias pajamas pašnekovei generuoja verslai, tačiau asmeniniame portfelyje taip pat yra pavienių akcijų – beje, anksčiau aktyviai užsiėmė spekuliacijomis – fondų, nekilnojamojo turto (NT) objektų, startuolių.

Su „Mano pinigais“ G. Skučaitė dalijasi apie iš vaikystės atsineštą suvokimą apie pinigus, jaunystėje užčiuoptą verslumo gyslelę, pasakoja, kur finansinį kapitalą planuoja kreipti artimiausiu metu.

Kaip dažnai būna, vaikystės patirtys turi reikšmingą įtaką tolesniam žmogus gyvenimui. Šiandien esate sėkminga verslininkė, todėl smalsu, kokią save prisimenate vaikystėje ir kaip jus tėvai mokė elgtis su pinigais?

Mano vaikystės periodas nebuvo labai susijęs su pinigais. Aš sovietmečio vaikas, augau, kai tų pinigų beveik niekas neturėjo. Bet iš kitos pusės, iš vaikystės atsinešiau suvokimą, kuris yra labai svarbus pinigus suvokiant kaip vertės kūrimo įrankį, priemonę – man vaikystė įskiepijo norą kurti, o kada jį turi, sukuri ir piniginę vertę.

Mano tėvai buvo suvalkiečiai. Suvalkiečio būdas nėra labai šykštus, kaip atrodo, bet tai tikrai labai racionaliai orientuoti žmonės, kurie viską pasiskaičiuoja, nesišvaisto jokiais resursais. Jau tada mokėjome taupyti. Namuose, kurie nebuvo nei dideli ar kuo nors labai turtingi, turėjome tvarką.

Apskritai, manau, kad tvarka ir jos palaikymas žmogaus gyvenime svarbus tiek jo mintyse, tiek elgsenoje su daiktais, tai persiduoda ir į elgseną su pinigais. Pavyzdžiui, jei jie materialioje formoje – kadangi dabar pinigai gali būti ir skaitmeniniai – ar tvarkingai sudėti. Man visuomet buvo svarbu turėti pagarbų santykį su pinigais.

Jūsų galvoje nuolat sukasi įvairiausios idėjos. Gal pamenate, kokios buvo pirmosios, iš kurių pavyko gauti finansinės grąžos? Kaip kelias klostėsi toliau?

Tai nutiko ankstyvoje paauglystėje. Prisimenu, už vasaros darbelį, kada buvau 12–13 m., uždirbau pirmus pinigus – 128 RUB. Šie pinigai buvo labai vertingi, nes už juos galėjau kažką nusipirkti pati. Įsigijau du daiktus: dviejų kasečių magnetofoną ir garintus džinsus, tuo metu buvo tokia mada.

Po to prasidėjo verslumo apraiškos. Su mama pradėjome mažmeninės prekybos, mokyklose prekiavome ledais iš pieno kombinato, sukūrėme tokį tinklelį. Tuo metu, liaudiškai sakant, prakutome, atsirado tam tikras suvokimas apie pagrindinius finansinius ir ekonominius principus.

Būdama 15–16 m. labai susidomėjau ekonomikos mokslu, tuo pat metu su mama pradėjome kurti aukštesniąją mokyklą, aš ėmiausi darbo rašyti programas. 

Savarankiškai – mokykloje to nemokė – analizavau ekonomikos teoriją. Man tuo metu tai buvo įdomus mokymosi objektas ir tuo pačiu, matyt, atėjo ir dar geresnis ekonominis suvokimas.

Aišku, tam tikra verslumo gyslelė, matyt, įgimta, gal iš protėvių. Pamenu, mokykloje visi mokosi vienokius dalykus, o man vis kyla idėjos, kaip čia uždirbt, kaip čia pirkti, parduoti. Tie modeliai buvo paprasti, tuo metu nieko ypatingo nebuvo – nei kriptovaliutų, nei skaitmeninių pinigų –, bet paprastus principus suvokiau ir ėmiausi veikti.

Pradėjome uždirbti pinigus iš prekybos, po to – organizuoti kursus. Daug dirbdavome. Žvelgiant retrospektyviai, visas mano gyvenimas vedinas ekonominės vertės kūrimo. Kalbu ir apie ekonominę vertę, kuri, aišku, finansiškai yra paskaičiuojama, jeigu ją realizuotum, bet kol ją tiesiog kuri, kaip kažkokį vertės objektą, jis neturi konkrečios finansinės išraiškos.

Mano gyvenimo principas yra kurti kažką, kas vis augina vertę. Kartais žiniasklaidoje, kai mane pristato, klijuoja milijonierės etiketę. Galvoju, kad, jeigu skaičiuotume turtą, kažkokią mano sukurtą vertę, ji kaip ir taip, patektų į tą kategoriją, bet aš negyvenu taip, kad eičiau, taškyčiau pinigus, negalvoju: „Aš milijonierė, tai galiu leisti pinigus, nes jų daug turiu.“ 

Kada pradėjote domėtis skirtingomis turto klasėmis? Kokios buvo pirmosios investavimo patirtys?

Ekonominės teorijos pradžiamokslyje, maždaug 16-os, tada buvo Lietuvos nepriklausomybės apyaušris. 

Susipažinau su akcijomis, obligacijomis – tiesa, į pastarąsias niekada nesu investavusi, matyt, man per nuobodi turto klasė, man norisi azarto.  

Prieš maždaug 25 m. pradėjau ieškoti akcijų, į kurias investuoti. Tačiau, nors domiuosi seniai, aktyvi investuotoja būdavau fragmentiškai.

Esu turėjusi labai aktyvų perkybos laikotarpį, buvau treiderė, prekiaudavau Niujorko biržos akcijomis. Ši veikla man labai patiko, o dar buvo pakylėjimo metas. Pamenu, džiaugiausi, kaip man gerai sekėsi, tačiau čia buvo klaida – save vertinau per gerai. Rinka tiesiog kilo ir buvo galima uždirbti darant gal ir ne tokius protingus pasirinkimus.

Man patiko ir azartas, domėtis tomis akcijomis – tai nebuvo vien tik spekuliatyvi veikla. Domėjausi įmonėmis, akcijomis, formavosi suvokimas apie verslą, verslo tendencijas, bet po to atėjo smukimo laikotarpis ir aš padariau dar vieną klaidą.

Iš pozicijos nesinori išeiti su minusu, tada vis lauki, kol atsistatys. Aš irgi laukiau, tačiau tas minusas tiesiog didėjo. Mano pakylėtas pasitenkinimas, kaip gerai uždirbu, tapo maždaug tuo balansu, kad tą patį ir pradirbau, bet kadangi buvau neblogai paprekiavus, tai maždaug išsilygino. To nuostolio nesu realizavus. Dabar vėl kažkiek tuo užsiimu, bet jau tapau atsargesnė. 

Tokiems pažaidimams galima skirti kažkokią dalį pinigų, bet niekada nereikia galvoti, kad čia yra tavo darbas. Turi turėti iš ko uždirbti pinigus – mano atveju tai yra verslas –  ir dar turi turėti saugias investicijas (kaip indėliai ar ETF). Diversifikacija labai svarbi.

Kokia jūsų investavimo strategija šiandien?

Dabar mano strategija daugiausia orientuota į tai, kad reikia dirbti ir kurti vertę, o pinigai yra priemonė, su kuria reikia tinkamai elgtis: be reikalo neišleisti, o sutaupius, galvoti, kaip tinkamai investuoti. Man, aišku, patikimiausia investicija atrodo į paties verslo auginimą. Todėl aš tokius veiksmus ir darau.

Iš tiesų, per tai, kaip pasielgei su pinigais, gali reflektuoti savo vertybes. Pažvelgęs, kaip kitas žmogus elgiasi su pinigais, gali pasakyti apie jį ir kas jam svarbu. 

Tuo pačiu pinigai yra gundymo įrankis. Kuo daugiau vertės sukuri, tuo gundymas pinigais gali būti didesnis. Pavyzdžiui, tau gali pasiūlyti turėti daug pinigų, bet nebeturėti darbo. Ir čia atsiranda tie momentai, kada mes išbandomi.

Man dabar daug svarbiau turėti veiklą, kuri kuria vertę, uždirba pinigus, bet ne pačius pinigus. Gal aš ir klystu, gal po kažkiek laiko sakysiu, kad buvau kvaila.

Iš tiesų žmogui pinigų savo pragyvenimui reikia nedaug, nebent norima labai išlaidauti.

Kokių taisyklių valdydama asmeninius finansus laikotės?

Pirma taisyklė – taupyti. Man labai patinka taupyti, bet tuo pačiu dalykus reikia daryti gerai. Reikia žiūrėti, kaip tą pasiekti su mažesniais resursais.

Mano mama sakydavo: jeigu šoki per šunį, šok ir per uodegą. Tai reiškia, jeigu investuoji į kažką, reikia investuoti daugiau, kad „peršoktum“ visą šunį. Šitą mamos pasakymą prisimenu, kada galvoju, kad gal būtų galima pataupyti, bet tada suprantu, kad kartais turi sumokėti tiek, kiek reikia, kad būtų geriausia kokybė.

Bet aš visada mėgstu derėtis. Esu derybininkė. Kad ir vaikštant turguje pati galiu nepirkti, bet kitam susiderėti gerą kainą, tuo pačiu paversti tai įdomiu procesu, kad ir pardavėjas jaustų gerą santykį, t. y. ne tai, kad jį nuvertinti ir tik pigiai nupirkti. Derybose išlaikau vertės suvokimą. 

Vertės ir kainos santykis man yra labai svarbus, kad ir kas tai bebūtų – ar pastatas, ar koks nors daiktas kaip batai, na, kad nepermokėti.

Ar per gyvenimą yra buvę atvejų, kada paišlaidavote – kažko brangaus norėjote ir įsigijote?

Pavyzdžiui, investicijos į NT, net jei tai yra brangus pirkinys, nevertinu kaip išlaidavimo. Labai skaičiuoju vertę ir praktiškai niekada neprašaunu. 

O kad kažko labai geisčiau sau ir kad kažkas mane labai būtų gundę, nelabai ko nors tokio buvo. Mėgstu puritoniskumą, man patinka kaip tik paprasčiau. Manęs negundo nei briliantai, nei brangūs laikrodžiai. Sunku mane tuo sugundyti, nes man čia nėra kažkokie vertės objektai. 

Kokie artimiausi jūsų investiciniai planai? Kur planuojate įdarbinti savo kapitalą?

Jei papigtų „Nvidia“ akcijos, norėčiau jų nupirkti, nes neseniai pardaviau. Visai dar painvestuočiau į kokias nors augančias stabilias akcijas.

Norėčiau pradėti daugiau pinigų įdarbinti į ETF. Kada galvodavau, kad investicijas labai gerai auginu pati, vis tik, matau, kad nesu tokia gera augintoja renkantis pavienes akcijas, geriau investuoti į fondus. 

Ir, aišku, noriu pastatyti NT objektą – studijų miestelį Vilniuje. Čia didelė investicija, kuriai reikia apie 20 mln. Eur, reiškia, reikia kažkiek pinigų skolintis.

Galbūt darysime kažkokių įstaigų įsigijimų, kažkiek lėšų bus nukreipta į startuolius.