Sporto infrastruktūros poreikis Baltijos šalyse milžiniškas, bet investuoti niekas neskuba

Tokiomis įžvalgomis jie dalijosi spalį Rygoje vykusioje NT konferencijoje „BREL Forum“.

Sandijus Pinkulis, kompanijos „Sportland“ Latvijoje generalinis direktorius, diskusijoje sakė pastebintis, kad Baltijos šalyse sparčiai plečiasi sporto sektorius, ypač privatus. Kai kurios sporto šakos tampa vis populiaresnės, o prekybininkai taip pat jaučia didėjančią paklausą. 

„Nors dar atsiliekame nuo Skandinavijos, sportas kaip segmentas užims vis didesnę dalį mūsų gyvenimo. Prieš penkerius metus sportas buvo madingas dalykas, o dabar galiu pasakyti, kad jis yra kasdienis įprotis. Visi suprantame, kad be jo nebūsime sėkmingi versle ar asmeniniame gyvenime“, – kalbėjo jis.

Anot S. Pinkulio, labiausiai auga futbolo ir teniso populiarumas.

„Tenisas tapo ne tik profesionaliu sportu, populiarėja padelis. Latvijoje vis dar populiarus krepšinis“, – sakė  „Sportland“ vadovas.

Sunku rasti investuotojų

Girtas Mihelsonas, futbolo mokyklos „Metta“ vienas įkūrėjų, nurodė, kad nors daugėja norinčių užsiimti sportu, Latvijoje kyla iššūkių dėl patirties trūkumo plėtojant sporto infrastruktūrą, sporto klubams skirtas patalpas. 

Kaip pavyzdį jis pateikė mokyklos planus statyti futbolo, mokslo ir technologijų centrą, kuris turėtų kilti vietoj „Hanzos“ mokyklos futbolo aikštės.

„Kai pradėjome galvoti apie mūsų namų bazę, pasirinkome kelią, kad viską, ką galime, turime daryti patys. Įvertinome sklypus, išanalizavome šeimų su vaikais įpročius, vaikų darželių, mokyklų lokacijas, kur žmonės gyvena. Tuomet pasirinkome vietą, iš savo biudžeto suprojektavome objektą. Turėdami leidimus iš institucijų pradėjome dėlioti finansinius modelius. Pirmiausia, žinoma, kalbėjomės su įvairiomis investicijų bendrovėmis. Visos jos pasakė, jog kadangi esame nevyriausybinė organizacija, jie nelabai mumis tiki, nes neturime didelio pajamų srauto. Iš esmės jautėme, kad šiame regione sportu niekas netiki“, – pasakojo G. Mihelsonas.

„Tačiau jei tiki projektu ir esi pakankamai išprotėjęs, rasi žmonių ir finansinių išteklių jam“, – pridūrė jis.

Galiausiai, anot vieno iš „Mettos“ įkūrėjų, investuotoją projektui, kurio vertė neskelbiama, pavyko rasti. Klubas nori statyti kompleksą su 1.000 vietų tribūnomis, persirengimo kambarių bloku, treniruoklių, fizioterapijos, medicinos, sportininkų apgyvendinimo ir administracinėmis patalpomis, kavine.

Projektu norima užtikrinti ugdymą ir infrastruktūrą jauniesiems futbolininkams, taip pat inovacijas sporto medicinos, futbolo procesų srityse, pasitelkiant mokslinius tyrimus ir technologijas.

„Investuotoja – statybos ir pastatų priežiūros kompanija, kuri pamatė galimybę pradėti tokią veiklą, nes kartu ir prižiūrės objektą. Esame įsitikinę, kad ši investicija į naują mūsų centrą duos grąžą ir rasime tinkamą verslo modelį investuotojui“, – sakė G. Mihelsonas.

Jo nuomone, šalyje nėra susiformavusi sporto kultūra, nes gerų patalpų sportui, paslaugų neužtenka.

„Tai turi pasikeisti, nes poreikis yra. Jis ateina iš šeimų, iš jaunimo, kurie nori užsiimti sportu, bet tiesiog nėra kur. Pavyzdžiui, jaunuoliai dėl patalpų trūkumo turi į sporto centrą eiti 10–11 val. vakaro arba 7 val. ryte. Būtų gerai, jei galėtume jiems pasiūlyti daugiau“, – aiškino jis.

Apie galimą grąžą

Ernestas Gulbis, Latvijos teniso asociacijos prezidentas, konferencijoje sakė, kad Latvija tiek nuo daugelio pasaulio, tiek nuo kitų Baltijos šalių sporto tendencijomis atsilieka keleriais metais. 

„Tai blogas dalykas, bet kartu ir galimybė, nes gali matyti, kokia kryptimi juda naujos tendencijos skirtingose valstybėse. Jei, pavyzdžiui, kokio nors sporto populiarumas didėja Lietuvoje ir Estijoje, tuomet gali suprasti, ar planuoji pasielgti teisingai“, – aiškino jis.

Pasak jo, Latvijoje yra iki 75 vidaus teniso kortų, Estijoje – 120, Lietuvoje – 110, o ateinančiais metais jau bus ir 120. 

„Skaičiuojame tik vidaus, nes lauko teniso kortai yra daugiau pridėtinė vertė, jie nėra labai pelningi. Tačiau jie svarbūs socialiniu aspektu, nes juose galima organizuoti, pavyzdžiui, turnyrus. Taigi, žvelgiant iš teniso perspektyvos, Latvijoje turime nepakankamai kortų, ir manau, kad čia slypi labai didelė galimybė“, – sakė E. Gulbis.

Kaip ir „Sportland“ vadovas, jis antrino, kad padelis šiuo metu bene labiausiai populiarėjanti sporto šaka Europoje, o JAV plinta piklbolas. E. Gulbio teigimu, iš verslo perspektyvos įdomu tai, kad šioms sporto rūšims reikia mažesnių patalpų nei tenisui.

„Pavyzdžiui, vietoj vieno teniso korto gali įrengti tris padeliui, o už valandą gali prašyti tokios pačios kainos. Latvijoje per dieną gali pasiekti 5–6 valandų padelio kortų užimtumą, teniso – jei tinkamai dirbi – iki 10 valandų. O Lietuvoje ir Estijoje padelio kortų užimtumas siekia 10 valandų ir daugiau per dieną, artėja net prie 12 valandų. Todėl ši sritis itin domina NT plėtotojus bei investuotojus“, – pasakojo jis.

Žinomas Latvijos sportininkas sakė, kad jam jau seniai kildavo klausimas, kodėl niekas nestato daugiau teniso klubų.

„Ilgainiui supratau, kad dažniausiai žmonės, turintys pinigų, tiesiog nelabai supranta, kur čia verslas. Kaip iš teniso uždirbti pinigų? Kaip organizuoti turnyrus? Socialines programas? Žmonės, kurie žino, kaip tai daryti, neturi žinių ir patirties, kaip statyti ir pritraukti investicijų. Todėl turi būti sinergija – tai pats svarbiausias dalykas“, – konferencijoje kalbėjo jis.

„Pavyzdžiui, bankai kol kas dar netiki šiuo verslu, ypač Latvijoje, nes tiesiog nėra tiek daug sėkmės istorijų. Taigi iš principo viskas priklauso nuo mūsų pačių, mūsų kartos, sporto fanatikų, kad įrodytume priešingai, jog tai normali, 15–20% grąžą per metus atnešanti investicija. Mano nuomone, tai yra įmanoma tiek kalbant apie tenisą, padelį, futbolą“, – pridūrė E. Gulbis.

Jis taip pat aiškino, kad tam tikru ekonomikos ciklu sporto infrastruktūra yra gerokai saugesnė investicija nei, pavyzdžiui, daugiabučiai ar biurai. 

„Nes, padidėjus kainoms, žmonės nebeperka butų, bet paskutinis dalykas, kurio jie atsisakys, – kasdieniai įpročiai, sveikas gyvenimo būdas ar tinkamas išsilavinimas“, – sakė Latvijos teniso asociacijos prezidentas.

Ir apie nacionalinį stadioną

Visgi sporto centrų valdymas nėra valstybės funkcija, mano jis.

„Valstybė turėtų rūpintis sveikata, bet ne valdyti sporto centrus. Tokius objektus valdant viešajam sektoriui, viskas tampa biurokratiška, o iš tikrųjų reikia nuolat atsinaujinti, kurti naujus produktus. Žmonės, dirbantys šiame sektoriuje, žino, kaip tai reikia daryti“, – tvirtino E. Gulbis.

Diskusijoje dalyvavęs Davis Daugavietis, Latvijos parlamento narys, sakė, jog Latvijos regionuose sporto infrastruktūros pakanka, ypač ten, kur susikoncentravę daugiau žmonių. Tačiau Rygoje jaučiamas trūkumas.

„Tokiuose miestuose kaip Liepoja yra galimybių tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, tiek profesionalams užsiimti įvairiu sportu. Tačiau jei kalbėsime apie Rygą, tai visiškai kita istorija: mūsų stadionai, sporto centrai visiškai užimti, žmonės ateina žaisti ir vėlai vakare“, – sakė jis.

Konferencijoje pasiteiravus, ar yra galimybių, kad sporto infrastruktūra šalyje būtų plėtojama viešosios ir privačios partnerystės (angl. private, public partnership, PPP) būdu, D. Daugavietis teigė, kad potencialiai taip būtų galima statyti Latvijos nacionalinį futbolo stadioną.

„Latvija iki šiol nėra to dariusi. Tačiau šiuo metu turime gana nemažą diskusiją dėl nacionalinio futbolo stadiono, kurie Estijoje ir Lietuvoje nėra problema – jos turi didelių stadionų. Tačiau Latvijoje stadionas yra prastos būklės. Ir dabar politikai nesutaria, ar tokį projektą turėtume įgyvendinti viešaisiais pinigais, ar tik iš Futbolo federacijos ir privačių investicijų. Yra nuomonė, kad tai turėtų daryti federacija, nes gauna dotacijas iš FIFA ir UEFA, bet kol kas tai tik diskusijų pradžia. Visgi mums reikia šio stadiono, mes rengiame dokumentus ir judame į priekį. Ir esame pasiruošę diskutuoti, kaip valstybė turėtų prie to prisidėti“, – sakė jis.

Politiko teigimu, viešasis sektorius šiuo metu jau yra pasirengęs kalbėtis su potencialiais investuotojais, norinčiais plėtoti tokį objektą, ir išgirsti jų idėjas bei nuomonę.

Visgi E. Gulbis laikėsi priešingos nuomonės. Anot jo, didžiausia valstybės parama sporto infrastruktūrai galėtų būti sklypų forma.

„Nieko daugiau neprašome, neprašome pinigų. Kalbant apie stadioną, ši iniciatyva ateina iš Futbolo federacijos, kurios vadovai yra renkami ketverių metų kadencijai. Kas bus po to, niekas nežino. Žmonės, idėjos keičiasi. Taigi iš investuotojo perspektyvos tai potenciali rizika. Tad tai, ką valdžia galėtų ir turėtų padaryti, tai suteikti galimybę, pavyzdžiui, gauti žemės, ir pinigai ateis, jei projektas bus pelningas, o rizikos suvaldomos“, – teigė jis.

„Tuo labiau, kad didelis stadionas bus naudojamas ir pramogoms. O tai yra visiškai kitas dalykas, kai eina kalba apie finansavimą. Aš visuomet koncentruočiausi į sveiką gyvenimo būdą, vaikus, galimybes kuo platesnei žmonių auditorijai judėti ir sportuoti. Nesvarbu, kokį sportą“, – kalbėjo E. Gulbis.