Europos žmogaus teisių apsaugos konvencija – naujas investuotojų teisių apsaugos įrankis?

EŽTT nagrinėtoje byloje Slovakijoje investavimo tikslais įsteigta bendrovė su Slovakijos valstybine privatizavimo agentūra sudarė sutartį dėl didžiosios dalies Bratislavos oro uosto akcijų įsigijimo. Tačiau per sutartyje numatytą terminą nebuvo gautas Slovakijos Antimonopolijos biuro pritarimas šiam sandoriui. Šalys apibusiu susitarimu nutraukė tarpusavio įsipareigojimus, bet Valstybinė privatizavimo agentūra bendrovei negrąžino visos už akcijas sumokėtos sumos.

Bendrovė inicijavo arbitražo procesą ir iš privatizavimo agentūros prisiteisė apie 1,9 mln. Eur. Tačiau Slovakijos nacionaliniai teismai atsisakė vykdyti šį sprendimą. Jie rėmėsi keletu argumentų, pavyzdžiui, tuo, kad šalių susitarime dėl tarpusavio įsipareigojimų nutraukimo nebuvo arbitražinės išlygos, o šis susitarimas pakeitę pagrindinę akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Teismai taip pat nurodė, kad arbitražo sprendime nebuvo numatytas jo vykdymo terminas, sprendimo vykdymas prieštarautų viešajam interesui, nes ieškovui priteista suma būtų padengiama iš mokesčių mokėtojų pinigų. Galiausiai, teismai pažymėjo, kad akcijų-pirkimo pardavimo sutarčiai, iš kurios kyla ieškovo reikalavimas, nebuvo gautas Antimonopolijos biuro pritarimas. Tokiam teismų įvertinimui pritarė ir Slovakijos Konstitucinis teismas, į kurį Bendrovė kreipėsi su individualiu konstituciniu skundu. Taigi, bendrovė laimėjo arbitražo bylą ir prisiteisė didelę sumą pinigų, tačiau liko nepasiekusi jokio apčiuopiamo rezultato.

Tuomet ieškovas kreipėsi į EŽŽT, teigdamas, jog Slovakija, kurios nacionaliniai teismai atsisakė vykdyti jam palankų arbitražo sprendimą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 1 Protokolo 1 straipsnį, garantuojantį nuosavybės apsaugą. Bendrovė EŽTT paprašė iš valstybės priteisti kompensaciją, lygią arbitražo byloje priteistai sumai.

EŽTT, vadovaudamasis savo ankstesne praktika, konstatavo, kad Bendrovės piniginis reikalavimas valstybei, kuris buvo patvirtintas vykdytinu arbitražo sprendimu, yra Bendrovės „nuosavybė“, todėl jam taikytina Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio apsauga. Tuomet teismas turėjo nuspręsti, ar valstybės „trukdymas“ naudotis bendrovės nuosavybe, kuris pasireiškė jos teismų atsisakymu vykdyti bendrovei palankų arbitražo sprendimą, buvo pagrįstas bei proporcingas siekiamiems tikslams. EŽTT konstatavo, kad Slovakijos teismai negalėjo atsisakyti vykdyti arbitražo sprendimą, remdamiesi tuo, kad jo vykdymui reikalinga suma būtų paimama iš mokesčių mokėtojų pinigų, nes šalių sudaryta sutartis buvo privataus pobūdžio ir valstybės mokėjimai nebūtų atliekami iš valstybės biudžeto, be to, lėšų trūkumas bet kuriuo atveju negalėtų pateisinti teismo sprendimo nevykdymo. EŽTT nurodė, jog ir kiti Slovakijos teismų argumentai nebuvo pakankamai pagrįsti, kad pateisintų arbitražo sprendimo nevykdymą. Taigi, išanalizavęs Slovakijos teismų sprendimų motyvus, EŽTT pripažino, jog nacionalinių teismų atsisakymas vykdyti bendrovei palankų arbitražo sprendimą, yra laikytinas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimu.

Konstatavęs Konvencijos pažeidimą, EŽTT nurodė, kad šiuo metu nėra pasiruošęs priimti sprendimo dėl bendrovės pareikšto reikalavimo dėl žalos atlyginimo (kuris, kaip minėta, lygus arbitražo sprendimo sumai, t. y. apie 1,9 mln. Eur.). Teismas pasiūlė šalims per šešis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo šiuo klausimu raštu pateikti savo pozicijas.

Nuo to, ar ir kokio dydžio kompensacija bus priteista bendrovei, priklausys tikroji šio EŽTT sprendimo reikšmė. Jei kompensacija nebus priteista ar priteista suma bus tik simbolinė, EŽTT sprendimas, jog nacionalinių teismų atsisakymas vykdyti arbitražinį sprendimą pažeidžia Konvenciją,  nebus niekas daugiau kaip iš esmės tik moralinė satisfakcija bendrovei. Jei EŽTT priteista suma būtų reikšminga, pavyzdžiui, būtų lygi ar beveik prilygtų arbitražo sprendimu bendrovei priteista sumai, toks EŽTT sprendimas potencialiai turėtų revoliucinę reikšmę, nes arbitražo šalys, kurioms palankius arbitražo sprendimus buvo atsisakyta vykdyti nacionaliniuose teismuose, įgytų papildomą teisių apsaugos mechanizmą, kuris leistų pasiekti panašų rezultatą. EŽTT greičiausiai puikiai suvokė potencialią savo sprendimo reikšmę ir pasirinkimo diplomatinį sprendimą šalims duoti daugiau laiko, galimai tikėdamasis, jog šalys pasieks taikų susitarimą ir sprendimo dėl galutinės kompensacijos sumos taip ir neprireiks. Taip pat reikėtų paminėti, kad net jei galiausiai ir būtų priimtas bendrovei palankus sprendimas, jai priteisiant reikšmingo dydžio kompensaciją, šis sprendimas turėtų pakankamai apibrėžtas jo „taikymo“ ribas. Visų pirma, Konvencija įpareigoja ją pasirašiusias valstybes Konvencijos suteikiamas teises garantuoti jų jurisdikcijoms priklausantiems asmenims. Tai reiškia, jog aptariamas EŽTT sprendimas turėtų reikšmės ne bet kuriuo atveju, kai nacionaliniai teismai atsisakytų vykdyti arbitražo sprendimus, tačiau tik investuotojų ir valstybių ginčuose, o dar konkrečiau tais atvejais, kai investicijos atliekamos per jas priimančioje valstybėje įsteigiamą bendrovę (kuri ima „priklausyti“) šios valstybės jurisdikcijai. Antra, jei arbitražinį sprendimą atisakytų vykdyti ES valstybės narės teismai, šiuo teisių apsaugos mechanizmu EŽTT greičiausiai galėtų pasinaudoti tik tiek investuotojai, kurie buvo inicijavę komercinį arbitražą, t. y. arbitražą, pagrįsta investuotojo ir valstybės sudarytoje sutartyje esančia arbitražine išlyga, o ne tarptautine dvišale investicijų sutartimi. ES valstybių narių dvišalės investicijų sutartys neseniai buvo panaikintos ir laikoma, jog jos investuotojų ir valstybių arbitražui nebegali sudaryti teisinio pagrindo. Todėl tokiais atvejais EŽTT pozicija galimai būtų visiškai priešinga, t. y. kad valstybių teismų atsisakymas vykdyti investicinio arbitražo sprendimus buvo pagrįstas. Ar šie pasvarstymai taps aktualūs ir investuotojai įgys realų papildomą savo teisių apsaugos įrankį, turėtų parodyti netolima ateitis.