Sekiuritizacija – galimybė Lietuvai?

Griežtėjantis bankų veiklos reguliavimas, vis labiau riboja galimybes Lietuvos smulkiam ir vidutiniam verslui, neturinčiam didelio nuosavo kapitalo, garantuotų pajamų srautų ir vertingo turto, gauti bankų kreditavimą palankiomis sąlygomis. O dėl besikeičiančios Europos centrinio banko pinigų politikos, kreditavimas gali pradėti trauktis ir namų ūkiams. Tampa aišku, kad planuojant valstybės ir finansų sektoriaus ateitį, reikia ieškoti naujų priemonių, skatinančių atsakingo skolinimo apimčių augimą ir tampančių alternatyva bankiniam finansavimui.

Kaip tik šiuo metu Finansų ministerijoje yra svarstomas teisės aktų pakeitimo projektas, kuriuo siekiama sukurti teisinę bazę, reikalingą finansinio instrumento „sekiuritizacijos“ (angl. „Securitization“) atsiradimui ir plėtrai Lietuvoje.

Kas yra „sekiuritizacija“?

Atsakymas slypi angliško žodžio „securitization“ vertime į lietuvių kalbą. Tai yra „pavertimas vertybiniais popieriais“. Sekiuritizavimo sandorio metu kreditorius (paprastai – bankas, tačiau juo gali būti ir bet kuris kitas skolintojas) ar kitokio turto, generuojančio pastovius pinigų srautus, savininkas nelikvidžias paskolas ar kitokius turto vienetus (pvz., investicinius vienetus, nekilnojamojo turto objektus, ilgalaikes paslaugų teikimo sutartis ir kt.) per specialiai sekiurizavimui įsteigtą bendrovę (angl. „Special purpose vehicle“) paverčia likvidžiais finansiniais vertybiniais popieriais (obligacijomis, akcijomis ir kt.), kuriuos parduoda kapitalo rinkose. Investuotojai, nusipirkę tokius vertybinius popierius, įgyja teisę į paskolų ar kito turto generuojamus pinigų srautus. Įsigytus vertybinius popierius investuotojai gali bet kada perleisti kitiems investuotojams ir tokiu būdu anksčiau nustatyto termino susigrąžinti investuotas lėšas.

Išsikvėpęs pasaulinės finansų krizės demonas

Iki JAV būsto paskolų krizės, virtusios pasauline finansų krize, pasaulyje buvo paplitusi praktika sekiuritizuoti būsto paskolas. Bankai išduotas paskolas sugrupuodavo pagal rizikos laipsnį, sugrupuotą paskolų portfelį sekiuritizuodavo ir vertybinių popierių forma parduodavo instituciniams investuotojams (pvz., pensijų fondams, draudimo bendrovėms, investiciniams fondams). Atlaisvintas lėšas bankai panaudodavo naujoms paskoloms išduoti. Taip buvo skatinamas skolinimasis. Tačiau, pardavę suteiktas paskolas, bankai prarasdavo suinteresuotumą, kad jų suteiktos paskolos būtų grąžintos. Ilgainiui blogėjo JAV bankų išduodamų būsto paskolų kokybė, kurių didelė dalis kilus krizei taip ir nebuvo grąžinta.

Ši skausminga patirtis lėmė drastišką pasaulinės sekiuritizavimo rinkos susitraukimą (nuo beveik 2,5 trilijonų JAV dolerių 2006 m. iki kiek daugiau nei 700 milijardų 2014 m.), o pats finansinis įrankis buvo demonizuotas. Tačiau tai buvo veikiau ne paties finansinio instrumento, bet blogo reguliavimo ir ydingos JAV bankų politikos problema.

Įsipareigojimų nevykdymo rodiklis JAV, pagal aukščiausiu kredito reitingu (AAA) įvertintus sekiuritizavimo produktus, krizės metu buvo 16 proc. Palyginimui, analogiškas rodiklis Europoje – tik 0,1 proc. Tokį skirtumą lėmė tai, kad Europos bankai pasilikdavo didelę dalį sekiuritizuoto paskolų portfelio sau, taip išlikdami suinteresuoti rūpintis aukšta suteikiamų paskolų kokybe. Deja, kaip šaukštas deguto sugadina statinę medaus, taip bloga patirtis JAV sugadino gero finansinio instrumento reputaciją visame pasaulyje.

Nauda ir verslui, ir namų ūkiams

Sekiuritizaciją, kaip būtiną priemonę veiksmingam finansavimo skatinimui ir valstybių ekonomikų vystymuisi, pastaraisiais metais bando reabilituoti tokios svarbios tarptautinės organizacijos, kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Europos Komisija.

Tinkamai struktūrizuotas sekiuritizavimo sandoris yra naudingas visoms susijusioms šalims. Bankai ir kiti kreditoriai, pardavę paskolų portfelį, pritraukia papildomų lėšų, kurias vėliau panaudoja naujų paskolų išdavimui. Didesnis išduodamų paskolų likvidumas lemia didesnį kreditavimo mastą smulkiam ir vidutiniam verslui bei namų ūkiams. Savo ruožtu instituciniai investuotojai įgyja platesnį investicinių galimybių pasirinkimą. Pavyzdžiui, jie gali investuoti į smulkų ir vidutinį verslą. Be to, investuotojai įgyja galimybę dar labiau diversifikuoti investicinį portfelį. Taip su paskolomis susijusi rizika yra paskirstoma tarp platesnio rato finansų rinkos dalyvių.

Tuo tarpu kitokio nei paskolos turto, generuojančio pastovius pinigų srautus, savininkui (pvz., komunalinių paslaugų bendrovei, turinčiai ilgalaikes paslaugų teikimo sutartis su vartotojais ir siekiančiai pritraukti infrastruktūros modernizavimo projektui reikalingą finansavimą), dar labiau išsiplečia finansavimo alternatyvų spektras. Šalia tradicinių banko paskolų ar obligacijų leidimo, toks savininkas gali paversti savo turto generuojamus pinigų srautus vertybiniais popieriais ir pritraukti lėšų tiesiogiai iš kapitalo rinkų.

Kur „panaudoti“ Lietuvoje

Sudarius tinkamas teisines sąlygas, sekiuritizavimo naudą Lietuvoje galima būtų pajausti panaudojus šį įrankį daugiabučių namų renovacijos paskolų refinansavimui. Europinė praktika rodo, kad standartizuotos daugiabučių renovacijos paskolos yra patrauklios instituciniams investuotojams. Renovacijai skirtų paskolų pavertimais vertybiniais popieriais ir jų pardavimas minėtiems investuotojams, sudarytų sąlygas greitai pritraukti į daugiabučių modernizavimo programą dideles sumas papildomų lėšų. Tai leistų dar labiau paspartinti sovietinės statybos daugiabučių atnaujinimo procesą. Tokiai strategijai palaikymą yra išreiškęs ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas.

Sekiuritizacija Lietuvoje galėtų pasitarnauti ir verslui – ji būtų naudinga kaip lankstus būdas ateities pinigų srautus panaudoti kapitalo pritraukimui. Lietuvos finansų sektoriuje šį priemonė padidintų skolinamų lėšų apyvartumą, o gyventojams (ir verslui) – padidintų kreditų prieinamumą.

Kaip neužlipti ant to paties grėblio

Kad nepasikartotų JAV būsto paskolų krizės scenarijus ir ekonomikos skatinimo priemonė nevirstų jos žlugimo priežastimi, Lietuvos teisės aktuose reikia sudėti tam tikrus saugiklius.

Visų pirma, yra labai svarbu nustatyti, kad paskolų ar kito turto portfelį vertybiniais popieriais verčiantis subjektas išlaikytų dalį intereso tokiame portfelyje. Taip būtų užtikrinta, kad investuotojams nebus perkelta nevaldoma rizika, susijusi su sekiuritizacijos objektu.

Antra, būtina užtikrinti maksimalų sekiuritizuojamo turto portfelio skaidrumą, t. y. investuotojai turi turėti galimybę patys įvertinti paskolų ir kito turto rizikingumą ir priimti informuotą bei gerai pasvertą sprendimą dėl atliekamos investicijos.

Trečia, tikslinga skatinti kuo didesnį išduodamų paskolų standartizavimą ir supaprastinimą tam, kad investuotojų prisiimama rizika, susijusi su nestandartinėmis sąlygomis, būtų sumažinta iki minimumo. Savo ruožtu sudėtingiems sekiuritizavimo produktams turėtų būti taikomi griežtesni struktūros ir priežiūros reikalavimai.

Per daug ambicinga?

Lietuvos finansų įstaigos bei kiti ūkio subjektai ir šiandien gali sekiuritizuoti paskolas ar kitus turto vienetus, pasinaudodami kitose valstybėse esančia infrastruktūra. Tačiau Lietuvai būtų daug naudingiau būti tokios aukštos pridėtinės vertės paslaugų eksportuotoja nei importuotoja. Sureguliavus procedūrinius, finansų ir įmonių teisės bei mokestinius klausimus, Lietuva galėtų taptų viena patraukliausių jurisdikcijų steigti sekiuritizavimo bendroves, o NASDAQ OMX Vilnius – Europinio lygio birža, skirta prekiauti sekiuritizuotais produktais.

Nors tikslas kai kam gali pasirodyti ambicingas, tačiau Europos nykštukių – Maltos ir Liuksemburgo – sėkmingas pavyzdys rodo, kad, veikiant greitai ir ryžtingai, galima aplenkti apsnūdusius Europos finansų gigantus. Lietuvos banko iniciatyvos ir palankus reglamentavimas į Lietuvą pritraukė finansinių technologijų (angl. „FinTech“) bendroves. Kodėl gi nepakartojus šios sėkmės ir inovatyvaus finansavimo srityje?

Gediminas Laucius, „Lewben Group“ Teisės ir mokesčių paslaugų direktorius

Komentarai