Į tarptautinius vandenis – su užsienietišku vardu
Reikalavimas rinktis tik lietuviškus bendrovių vardus įsigaliojo ne taip seniai – nuo 2013 m. Civilinis kodeksas numato, kad nuo tos datos registruojamus juridinių asmenų pavadinimus privalu rašyti tik lietuvių kalba. Tačiau įmones steigiantys verslininkai greitai rado būdų, kaip šią nuostatą apeiti, pavyzdžiui, atsisakyti galimybės steigti įmonę internetu ir ją steigti senuoju būdu sandorį tvirtinant notariškai. Dar viena išimtis, kuria šiandien galima pasinaudoti norint nelietuviško pavadinimo: jei Lietuvoje steigiama įmonė yra susijusi su užsienyje veikiančia bendrove (steigiama užsienio įmonės antrinė bendrovė, sutampa akcininkai ir pan.), galima prašyti užsienio įmonės oficialaus sutikimo Lietuvoje panaudoti į užsienietiškos įmonės pavadinimą panašų ar tapatų pavadinimą: tuomet jis gali būti ir nelietuviškas. Tačiau išimtimis pasinaudoti norintiems verslininkams tekdavo gaišti laiką, pakratyti kišenes: rinkti papildomus dokumentus, patvirtinančius užsienio įmonių sutikimą, kad būtų naudojamas panašus pavadinimas, versti juos į lietuvių kalbą. Arba registruoti prekių ženklus, nepriklausomai nuo to, ar iš tiesų yra poreikis tokį ženklą turėti. O kur dar vizitai pas notarus, kartais net užsienyje, mokesčiai jiems etc...
Verslininkai, kurie dirba tik Lietuvos rinkoje, dėl esamos tvarkos pernelyg galvos nesuka. Kitiems tenka pasirūpinti „aplinkkeliu“ – užsienio kalba (ypač anglišką) pavadinimą Lietuvoje jie pageidauja registruoti dažniausiai tada, kai nori dirbti su tarptautinėmis rinkomis, nes lietuviški pavadinimai neretai užsienio partneriams būna sunkiai suprantami. Civilinio kodekso pataisą beveik prieš dvejus metus siūlę Seimo liberalai aiškino: verslas, prekybos santykiai yra įgavę globalų pobūdį ir dažna ekonominė veikla peržengia šalies ribas – lietuvių kalba sudaryti įmonių pavadinimai menkiau atpažįstami, užsienio subjektams juos sudėtinga vartoti, todėl tai mažina juridinio asmens kaip partnerio patrauklumą.
Bet verslininkų pageidavimai ir pataisų iniciatoriai susidūrė su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovų pasipriešinimu. Žiniasklaidoje jie aiškino, jog „lietuvių kalba nėra kokia nors neįgali“, kad neužtektų žodžių pavadinimams sudaryti. Esą tarptautiniam bendravimui yra skirti prekių ženklai, kuriems nėra jokių reikalavimų, jie gali būti bet kokia kalba, – prekių ženklas yra svarbiausia, o pavadinimas nelabai svarbus, juolab kad galima ir dirbtinį žodį sugalvoti.
Jei Seimas pritars Civilinio kodekso pataisai, neliks reikalavimo sudaryti įmonių pavadinimus tik lietuvių kalba: siūloma leisti vadinti įmones ir lietuviškai, ir užsienio kalbomis. Be to, siūloma leisti įmonės pavadinimui naudoti raidžių rinkinius, kurie nėra žodžiai, arba derinius. VŽ kalbinti verslininkai tokių pataisų seniai laukia. Pasak jų, buvo įteisintas vaikiškas draudimas, kuris jokios naudos niekam neduoda. Tad jo panaikinimas, kad ir per milimetrą, palengvins verslui gyvenimą.
VŽ nuomone, vargu ar kas galėtų ir norėtų ginčytis dėl lietuvių kalbos unikalumo – visi didžiuojamės ir stengiamės puoselėti šią vieną seniausių indoeuropiečių kalbų. Kalbos sergėtojai teisūs: lietuviškų žodžių įmonių pavadinimams sudaryti tikrai pakanka. Tačiau Lietuvos verslininkai prekiauja su gana tolimais, neretai egzotiškais kraštais, todėl norėtų, kad potencialūs pirkėjai geriau ir lengviau įsimintų įmonių pavadinimus, lengviau jas rastų internete etc.
