Didžiojo Lietuvos aviatoriaus istorija – Antanas norėjo būti ore

Ketvirtoji ANBO serija buvo ta, kurios savybės nustebino ne tik lietuvius: kariuomenė išsyk užsakė 14 vienetų, o specialistai tikino, kad orlaiviai kai kuriais sprendimais lenkė pagamintus turtingiausiose Europos šalyse. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

Šį pasakojimą, matyt, reikėtų pradėti taip: jeigu to, kas parašyta pavadinime, būtų buvę siekta su mažesniu užsidegimu, vargu ar šiandien turėtume tokią turtingą ir spalvingą Lietuvos aviacijos istoriją, vargu ar „Vilnius TECH“ universiteto aviacijos institutas vadintųsi Antano Gustaičio vardu ir vargu ar 2025-aisiais visa Lietuva išmoktų, kaip išsišifruoja lietuviško lėktuvo ANBO pavadinimas.

A. Gustaičio, neretai pavadinamo vienu talentingiausių Lietuvos aviacijos inžinierių, taip pat šalies karinės aviacijos pradininko, istorija 1898-aisiais prasidėjo Marijampolės apylinkėse. Gimęs Kazimiero ir Petronėlės Gustaičių, pasiturinčių ūkininkų, šeimoje, kurioje augo šeši vaikai, stengėsi kuo geriau mokytis ir, kaip sakoma, turėjo svajonę kilti į padanges. Sekėsi viskas, o labiausiai – tikslieji mokslai, tačiau vien noro įsilieti į aviatorių bendruomenę neužteko. Tik 1919 m., kai po mokslų įvairiose mokyklose įstojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, A. Gustaitis buvo išsiųstas į Karo aviacijos mokyklą.

1920-aisiais jis tapo pirmosios oro eskadrilės lakūnu mokiniu, o jau tų pačių metų rudenį įsėdo į lėktuvą ir gavo užduotį bombarduoti lenkų užimtą Varėnos geležinkelio stotį. Tuomečiai šalies karo aviacijos pajėgumai nebuvo stulbinami. Kaip pasakoja Povilas Eitutis, Vilniaus automuziejaus vadovas, Lietuvos flotilė buvo suformuota iš pasenusių, technologiškai atsilikusių orlaivių, kurių techninė būklė nebuvo pati geriausia. Neretai lėktuvai buvo surenkami naudojant trofėjinius, nukritusius orlaivius, tiesa, šitaip, sako P. Eitutis, inžinieriai išnaudojo galimybę studijuoti konstrukcijas, mechanines ypatybes ir taip gilinti turimas žinias.