Būti Mokytoju – (ne)garbė ir (ne)prestižas

Šie mokslo metai, galima sakyti, prasidėjo ne taip jau ir šventiškai. Bet ne konkrečiai apie streiką kalbu, tiesiog šį spalį mokytojų streiko fone buvo (ir veikiausiai su streiku nesibaigs) labai daug pergalvojimo, ką apskritai reiškia švietimas Lietuvoje, kas aš esu kaip mokytoja ir mokytojų rengėja, ar vis dar verta ir jauku kalbėti apie tai, kad būti mokytoju yra garbė ir prestižas.  

Jau tampa įprasta, kad, pradėjus diskutuoti švietimo temomis, išsyk imame kalbėti apie tai, kad centre turi būti vaikas, kad švietimas būtent dėl jų, vaikų, ir yra. Taip, man taip pat visuomet be galo gera pripažinti, kad mėgaujuosi klausydama brandžių ir aiškiai bei argumentuotai savo mintis dėstančių mokinių, kurie vis daugiau ir garsiau kalba švietimo klausimais. Tada imi tikėti, jog jei jau teigiame, kad mūsų švietimo sistema yra nukreipta į tai, kad ugdymo centre yra vaikas, tai pirmiausia jų balsu ir turėtų būti remiamasi. Būtent juos, vaikus ir jaunuolius, turime pradėti girdėti!!! Arba turime liautis apsimetinėti, kad mums svarbūs mokiniai bei jų nuomonė ir kad ne kas kitas, o mes, suaugusieji, geriausiai žinome, ko, kada, kiek ir kaip iš švietimo reikia vaikams.