Aidas Puklevičius: šnipai, kuriuos visi mato

Negailestinga realybė nutraukė nuo šnipų romantišką apsiaustą ir paliko stovėti publikos dėmesio centre nuogus ir bejėgius. JK spec. tarnybų nuotr.

Senais gerais laikais slaptojo agento profesiją gaubė šilkinė aureolė. Gausybės romanų ir filmų išdresiruoti žmonės tikėjo, kad šnipo kelias rožėmis klotas ir šampanais laistytas.

Ak, kaip grakščiai koks nors nulis nulis septyni suvedžiodavo moteriškę, kuri, pabrėšime, šitame intrigų pasaulyje visuomet būdavo it nuo podiumo nužengusi ir neleisdavo sau atsibusti be kruopštaus makiažo. O kaip jis vien iš kamščio greičio atskirdavo „Krug“ nevintažinį šampaną nuo „Bollinger“ vintažinio, ką ir kalbėti apie tai, kad galėjo geriausius jų derlius atpoteriauti greičiau nei visus įmanomus šifro kodus, kuriuos, beje, irgi įsimindavo visiškai be jokių pastangų.

Mūsų literatūrinis šnipas puikiai susitvarkydavo su visais durklais, kinžalais, kortikais, jataganais ir vėzdais. Pistoletais šaudydavo abiem rankomis nesitaikydamas, bet niekuomet neprašaudavo, prireikus elegantiškai vairuodavo tanką arba tanklaivį, parašiutą skleisdavo tik tada, kai mes jau užgniauždavome kvapą, o povandenius laivus tiesiog kolekcionavo taip, kaip ir nedidelės šalies žvalgybos biudžetui savo kaina prilygstančius sportinius automobilius ir šveicariškus chronometrus.