Liudvikas Andriulis. Importuotas rusas

Publikuota: 2018-01-21
Agnės Kananaitienės nuotr.
Agnės Kananaitienės nuotr.
Mobiliųjų telekomunikacijų ekspertas

Anatolijų pirmą kartą pamačiau partnerių įstaigoje Maskvoje, raudonmedžio plokštėmis puoštoje susitikimų salėje; ant jos stalo pateikdavo neįtikėtino dydžio ir saldumo šilauogių ir skaniausių pasaulio kriaušių.

Maskva, 2008 vasara

Toje salėje mes su Jerome’u, mūsų charizmatiškuoju technikos direktoriumi, įžūliai rūkydavome, tokiu būdu paaugliškai kovodami su rusišku cariniu patosu. Niekam nieko neįrodėme: sekretorės tiesiog atnešdavo pelenines ir atidarydavo langą, nes Rusijoje, jei darai – vadinasi, tau galima, užsieniečiams greičiausiai rūkyti susitikimų salėse yra normalu, ir nėra ko stebėtis.

Anatolijus buvo kuklus jaunas finansų analitikas iš Jekaterinburgo, paskirtas mums padėti finansų ir apskaitos klausimais Rusijoje, daugiausia mums ten dirbo vairuotoju, gidu ir restoranų žinovu.

Sėdėjome su Jerome’u, rūkėme ant stalo atsisėdę, kalbėjome su tuo jaunuoliu, patiko jis mums, protingas, jaunas, energingas ir draugiškas.

Ai, pamanėme, kodėl gi ruselio į žmones neištraukus, suvargs jis toje Maskvoje. Gal kiek labdara (kaip gabų našlaitį įsivaikinti), bet ir logikos buvo: tegu dirba pas mus Briuselyje, geriau verslą supras, arčiau finansų direktoriaus sėdės, daugiau naudos iš jo bus.

Importuotas į Briuselį, Anatolijus atsigavo ir dirbo puikiai. Pasirodo, kvalifikacijos jam netrūko – Anatolijus prieš tai dirbo vienoje milžiniškoje Rusijos gamybos įmonėje, puikiai išmanė ir Rusijos, ir tarptautinius finansus. Jį po sparnu iš karto čiupo Vincentas, finansų direktorius, kurį dėl jo charakterio šlykštumo mums vėliau teko atleisti. Su Vincentu Anatolijus nuoširdžiai dirbo dieną naktį ir sukalė visus finansinius procesus bei modelius, kuriuos naudojame ir šiandien.

Deja, nuoširdus Anatolijaus darbas mūsų kontoroje tetruko keturis mėnesius. Išmetėme Vincentą, nusisamdėme Barbę, ir prasidėjo bėdos. Barbės rusas negerbė, o didžiausia bėda buvo ta, kad netrukus jis tapo geru mano ir dar geresniu Jerome’o draugu.

Tiedu beveik kasdien po darbo žygiavo per visus Briuselio barus, ieškojo ir sėkmingai rasdavo įdomiausių nuotykių. Jerome’o efektyvumui ir rezultatams tai nekenkė – jis sugebėjo derinti šėliones su darbu. Anatolijus išvis dirbti nustojo.

Barbė jo nekentė nuo pirmos sekundės, bet išmesti Jérōme’o draugo negalėjo ir todėl siuto dar labiau. Taip mes Anatolijų ir sugadinome – jaunuolis jautė stiprų užnugarį ir darbu daug nesirūpino. Deja, jis nežinojo, kad Jérōme’as ruošiasi važiuoti dirbti į Haitį.

Nepaisant didelės Jérōme’o ir Anatolijaus draugystės, Jerome’as, pasirodo, prieš išvažiuodamas pats siūlė Įkūrėjui mesti Anatolijų lauk iš darbo, nes anas visiškai nedirba. Tai, kad Anatolijus nedirba, buvo akivaizdu ir man, ir Jérōme’ui, ir Įkūrėjui – Anatolijus, vaikiškai protestuodamas prieš nenugalimą Barbės kvailumą, tiesiog nustojo dirbti.

Mesti Anatolijų lauk situacija buvo itin palanki, mat dar pavasarį pastojo jį Briuselyje lankiusi mergina (dabartinė jo žmona), o Belgijos ambasada Maskvoje atsisakė išduoti jai vizą. Anatolijus, pasirodo, nebūdamas pilietis ir nuolatinis gyventojas, iškvietimą parašė savo vardu – šiurkšti administracinė klaida.

Kalėdos artėjo, būsima žmona gyveno Maskvoje pas Anatolijaus draugą Stasą, pilvas augo, gimdymas artėjo, vilties į Belgiją pas Anatolijų išvažiuoti beveik nebuvo, tad Įkūrėjas su Jerome’u susišnabždėjo: super, problema pati išsispręs, Anatolijui teks grįžti į Maskvą, draugo atleisti nereikės, jokių moralinių pagirių – dailu.

Dabar dažnai pagalvoju – ir reikėjo man čia kištis... Panorau pabūti riteriu ant balto žirgo ir pakovoti už teisybę, tad išpūčiau krūtinę ir pasakiau: taip nebus, žmogaus likimo valiai Maskvos liūne nemesime. Ėmiausi rūpintis, kad Anatolijus gautų Šengeno vizą – tikimybės mažai, bet bent jau žinosiu, kad padariau viską, kad ištrauktume jauną šeimą iš blogio imperijos gniaužtų.

Pasirodo, kai labai nori, padarai. Bičiulį Lietuvoje įkalbėjau, kad išrašytų verslo iškvietimą į Lietuvą, tuomet nusiunčiau visas LR ambasados formas Anatolijui, jis jas užpildė ir – visiškai netikėdamas sėkme, jau susitaikęs grįžti į Rusiją – prieš pat Kalėdas, gal gruodžio 22 dieną, nunešė dokumentus, paraišką ir pasą su belgišku atsakytos vizos antspaudu į Lietuvos ambasadą Maskvoje.

Kaip šiandien pamenu pokalbį telefonu su Anatolijumi: Liudvikai, labai dėkui, bet mes jau nusprendėme, viskas normaliai. Įkalbinėjau. Na gerai, pabandysime, ką jau.

Ir ką jūs manote? Nors visa žinantieji tvirtino, kad būtinai tikrins Šengeno raudonajame sąraše, ras belgų atsakymą, vilties nėra, Lietuvos ambasados darbuotojai prieš Kūčias, matyt, jau nieko nežiūrėdami suštampavo krūvą rusų pasų ir išdavė verslo vizą porai savaičių. Oi, buvau patenkintas.

Atgrojome Naujus Vilniuje, sausio pirma, dideliais kąsniais krito sniegas, kaip filme per sniegą atriedėjo traukinys iš Maskvos: Anatolijaus žmona jau devintame mėnesyje, skristi negalėjo, važiavo traukiniu. Pasiėmiau juos iš stoties, į mane keistai žiūrėjo stoties fauna, vežiau namo ir tada – Klaipėda, Kylis, Briuselis – lyg tyčia buvau grįžęs automobiliu, jei ne tai, net viza nebūtų padėjusi. Kelionė į Europą buvo nuotykinga – įdėmiai į jos pasą žvelgė Lietuvos pasienietis, sudrebėjo širdis ir Kylyje, kai vokiečių muitininkas teiravosi pasų. Teko važiuoti per ledą ir sniegą – 600 km atstumą iš Kylio važiavome net dvylika valandų. Į namus Briuselyje įėjau paryčiais, įkaliau šimtą konjako ir nuėjau miegoti – rusą nuo tėvynės išgelbėjau, vaikus ir žmoną parvežiau, šaunuolis. Aha.

Jerome’as tuo metu jau buvo Haityje ir tik kilstelėjo antakiais, o Įkūrėj?s pasikvietė grįžusį Anatolijų ir pasakė aiškiai: ?au pasisekė, mes tau legalizuotis padėsime, bet nustok kvailioti ir pradėk dirbti.

Įkūrėjas pats prieš dvidešimt penkerius metus buvo nelegalus imigrantas, viską suprato ir nesiruošė Anatolijaus su naujagimiu iš darbo mesti. Bet už gerumą Anatolijus turėjo atidirbti.

O atidirbti išdidus Anatolijus nenorėjo, ir tai tapo didžiausia jo bėda. Anatolijus nesijautė skolingas Įkūrėjui, nemėgo ir net negerbė jo. Aš Anatolijų auklėjau ir mokiau ne kartą ir ne du, o vėliau tiesiog teko jį ginti nuo Barbės.

Ginti man jį tekdavo nuolat, iš pradžių juokais ir netiesiogiai, vėliau keletą kartų ir tiesiogiai: prieš Barbę naudojant savo sukauptus galios ir įtakos kreditus, kuriuos galėjau gal panaudoti ir kitur.

Politiškai Anatolijų paskandino žmona: nebūdama diplomatiška, maloni ir miela, ko tikimasi iš rusų žmonų, ji atskyrė Anatolijų nuo asmeninio bendravimo su Įkūrėju, o vėliau, blogiausia, ir su manimi – ji drįso pasisakyti, kad jai nėra smagu nei su manimi, nei su Įkūrėju, o Anatolijus buvo per silpnas ir žmonos palenkti nesugebėjo. Bendri vakarėliai retėjo, draugystė ir kontaktas silpnėjo, o abejonių – daugėjo.

Būtina pasakyti: gali žmoną gyvatę turėti kokią tik nori, niekam nesvarbu – tik dirbk gerai. Bet Anatolijus ir toliau nedirbo, tad kai pasipylė klientų nusiskundimai, kai net aš, jo geradaris ir šventasis, negaudavau laiku iš jo skaičių arba gaudavau atmestinai parengtus, tapo vis sunkiau paaiškinti, kodėl jis čia yra. Po kurio laiko su Įkūrėju jau atvirai vienas kitam sakėme, kad Anatolijaus neatleidžiame vien iš gailesčio. Galų gale, prabėgus porai metų, Įkūrėjo gailestis išseko tiek, kad jis nusprendė jį atleisti, o man neužteko nei jėgų, nei gailesčio užstoti dar kartą.

Kodėl Anatolijus prastai dirbo? Tai didžiausia paslaptis, apie kurią dar ir šiandien pakalbame su Įkūrėju. Viena vertus, mes jau iš pradžių matėme patologinį Anatolijaus skepsį (būna tokių žmonių): jis visuomet įžvelgė tik trūkumus ir nematė perspektyvos, nemokėjo, kaip aš ar Įkūrėjas, apgauti save, nežiūrėti į trūkumus ir parduoti sau šviesą tunelio gale.

Jis negebėjo atskirti asmeninio ir profesinio gyvenimo, jam trukdė idealizmas ir griežtos vertybės bei skeptiškumas. Jis kritiškai vertino Įkūrėją dėl jo asocialumo, asmeninio gyvenimo ir bendrojo keistumo, nemokėjo atleisti Įkūrėjui keistenybių, nenorėjo priversti žmonos bendrauti diplomatiškai – trūko subtilumo, diplomatiškumo ir net nedidelėje kompanijoje reikalingo politiškumo.

Anatolijui teko mus palikti. Mes davėme jam pinigų ir net aštuonis mėnesius darbui susirasti. Mes jam siūlėme patarimų, pagalbos, rekomendacijų. Nepasinaudojo, liko išdidus. Darbo nerado.

Anatolijaus darbo vieta iš Maskvos per Briuselį iškeliavo į Lietuvą. Ten jo darbą atlieka puikiai, arabai nebesiskundžia, o Anatolijus greičiausiai susiras kitų draugų Briuselyje. Spėjome jam parūpinti dokumentus pilietybei gauti.

Publikuota „Verslo klasėje“ 2013 m. nr. 4

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
„Samsung“ serijos telefono „Note9“ apžvalga: vienas geriausių, bet šlamšto per daug 4

Šiemet „Samsung“ pristatė dar vieną „Galaxy Note“ serijos telefoną – „Note9“. Nuo „Note8“ ar „Galaxy S9“ šis...

Verslo klasė
2018.09.16
Organizacijos keičiamos dėl 3 pagrindinių priežasčių Premium

Kokį atsakymą išgirstate pažįstamų klustelėję, kaip sekasi darbe? Aš pastaruoju metu sulaukiu kone to paties...

Verslo klasė
2018.09.16
Saudo Arabijos sosto įpėdinis žengia Petro I pėdomis Premium 3

2018 m. birželio 21-ąją sukako lygiai metai, kai Mohammadas bin Salmanas, dar žinomas MBS trumpiniu, buvo...

Verslo klasė
2018.09.15
Muzika: Praeities romantizmo nostalgija

Pakliuvo man į rankas kažkada, kompaktinių diskų atsiradimo aušroje, išleista mėgėjiška kompaktinė plokštelė.

Verslo klasė
2018.09.09

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau