Brūkšninis kodas – landa gudruoliams
Gėrimų pakuočių užstato sistema kelią Lietuvoje skynėsi gerą dešimtmetį – buvo metas, kai mūsų šaliai už stiklo pakuotės atliekų tvarkymo užduočių neatlikimą grėsė ES sankcijos. Aplinkos ministerija dar 2008 m. ryžosi imtis esminių sprendimų – paskelbė ketinanti įvesti gėrimų vienkartinių pakuočių užstatą. Tačiau tuomet kilo didžiulis gamintojų pasipriešinimas, neapsieita ir be lobizmo. Gamintojai tikino, kad užstato nereikia, o atliekas sutvarkyti įmanoma reformavus konteinerinę sistemą. Apie kokią reformą tada kalbėjo gamintojai, neaišku, tačiau pamiškės, pakelės, paežerės švaresnės netapo. Juolab kad konteinerinė sistema (tautoje žinoma „varpelių“ vardu) sudorodavo vos 20% PET ir 10% skardinių.
Ilgą laiką kaip pavyzdys buvo rodomos Skandinavijos šalys. Ten į specialius automatus žmonės meta panaudotą tarą ir čia pat gauna už ją pinigų – tokie automatai stovi ne tik dideliuose prekybos centruose, bet ir mažesnėse parduotuvėse. Galima buvo pasižvalgyti ir arčiau – tokią užstato sistemą senokai taiko ir estai.
Pagaliau 2016 m. civilizuotas gėrimų pakuočių tvarkymo būdas įgyvendintas Lietuvoje: daugumoje parduotuvių galima į taromatus mesti panaudotą tarą ir už gautą čekį apsipirkti joje arba pasiimti pinigus. Rezultatas džiugina. Lietuva išties tapo švaresnė, besimėtančių tuščių „bambalių“ ar skardinių jau, ko gero, nė su žiburiu nerastum. Pernai į užstato sistemą gyventojai atidavė 74% į rinką išleistų gėrimų pakuočių, šiemet planuojama surinkti ir perdirbti 90%.
Tačiau VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) susidūrė su šiokia tokia problema: įstaigos atstovai ragina gėrimų gamintojus ir importuotojus peržiūrėti į šalies rinką išleidžiamų pakuočių ženklinimą ir ant pakuočių naudoti tik unikalų, Lietuvai skirtą, brūkšninį kodą. Pasirodo, gyventojai, Latvijos ir Lenkijos pasienyje nusipirkę gėrimų, kurių pakuotės pažymėtos universaliu kodu, atiduoda juos į taromatus Lietuvoje. Ir, aišku, už kiekvieną pakuotę automatas išduoda 10 centų.
Daugelis gamintojų gėrimus ženklina tik Lietuvoje naudoti skirtu unikaliu brūkšniniu kodu, tačiau dalis produkciją visam regionui tiekiančių gamintojų gėrimų pakuotes ženklina kelių šalių užstato sistemų ženklais ir tarptautinėms rinkoms naudoja vieną universalų brūkšninį kodą. Tad universaliu kodu pažymėtos pakuotės patenka į užstato sistemą Lietuvoje. Rezultatas: dėl tokių „svetimų“ pakuočių sistema pabrangsta – surinkti ir sutvarkyti kiekvieną pakuotę kainuoja. Taip gali susidaryti tarifų skirtumai.
Diegiant užstato sistemą, gamintojams buvo leista naudoti universalius kodus, nes tik Lietuvai skirtas etiketes spausdinti ir klijuoti ant pakuočių gali kainuoti daugiau, atsirastų papildomų sandėliavimo išlaidų. Tačiau nuspręsta, kad tarifai už unikaliais kodais paženklintų pakuočių tvarkymą būtų nustatyti atskirai, – kad už ne Lietuvoje įsigytų pakuočių surinkimą ir sutvarkymą netektų mokėti gamintojams, kurie investavo į ženklinimą unikaliais kodais. USAD atstovai teigia, kad, priklausomai nuo pakuotės rūšies, skirtumas tarp jų tvarkymo tarifų gali būti iki 1 cento. Tarifai bus peržiūrėti rugpjūtį, įvertinus sistemos patiriamas išlaidas.
O kad būtų mažiau problemų ir painiavos, sistemos administratorius siūlo ant Lietuvoje naudojamų pakuočių naudoti tik unikalų, mūsų šaliai skirtą, brūkšninį kodą – tai padėtų sumažinti atvejų, kai taromatai pildomi gretimose šalyse pirktų gėrimų pakuotėmis. VŽ nuomone, kai užstato sistema taip ilgai ir sunkiai skynėsi kelią į gyvenimą, pradėjus jai veikti reikėtų užtikrinti ir jos skaidrumą, kad šioje srityje nebūtų lygesnių už lygius.
