VŽ ARCHYVAI. Taksi piratai Vilniuje vagia klientus per radiją ir ginkluojasi peiliais

Sausakimšoje Vilniaus privačių taksi rinkoje klientai dabar vagiami naudojantis portatyviniais radijo imtuvais, – teigia Rialdas Jasinavičius, trisdešimt penkerių metų Volkswagen Golf vairuotojas. Ponas Jasinavičius dirba individualioje Laimos Lukaševičienės įmonėje, kuri turi 150 privačių taksi. Jis sako, kad konkurentai iš smulkesnių privačių taksi kompanijų radiju pasiklausydavo užsakymų ir suskubdavo pirmieji „nudžiauti klientus“.

Nuo kapitalizmo užuomazgų iki pirmųjų vietinių vienaragių, nuo džiaugsmingiausių iki skaudžiausių pamokų – tai per tris dešimtmečius „Verslo žinių“ sukauptos Lietuvos verslo kronikos. Švęsdami jubiliejų, savo skaitytojus kviečiame prisiminti, kaip kūrėsi šalies verslas, kaip formavosi rinkos, kuo gyveno ir kaip konkuravo vietos įmonės. Šis straipsnis išspausdintas viename pirmųjų (bandomųjų) VŽ numerių – 1994 m. spalio 29 d.

„Teko kai kuriuos iš jų apkulti ir atimti radijo stotis. Juos išgaudėme melagingais iškvietimais“, teigė p. Jasinavičius. Tačiau net ir tokios karo priemonės nežada ramybės privačių automobilių vairuotojams. Privataus taksi verslas Vilniuje, kuriam atstovauja 20 firmų (joms priklauso 1468 automobiliai) – tradiciškai žiaurus užsiėmimas.

Valdžia dalina rinką

LR Kriminalinės policijos komisaro Ginto Kudarausko teigimu, speciali statistika apie kriminalinius nusikaltimus, susijusius su taksi keleivių dalybomis, Lietuvoje nevedama, tačiau vairuotojai dažnai skundžiasi policijai.

Dar 1993 m. birželio mėnesį Kriminalinės policijos vyresnysis komisaras Bronius Lazutka specialiu raštu kreipėsi į savivaldybės pareigūnus, ragindamas nustatyti maksimalius taksi kainų tarifus ir padalyti įtakos sferas tarp taksistų.

„Nustatyta, kad taksistų grupės pasiskirstė taksi sustojimus, neįsileidžia svetimų, be to dalį šitų stotelių kontroliuoja nuskalstamos grupuotės, kurios renka iš taksistų pinigus ir gina juos nuo konkurentų“, – buvo rašoma rašte.

Iš tiesų, taksi aikštelėse besisukinėjantys vyrukai reikalaudavo 50-100 litų (nelygu vieta) mokesčio iš taksistų, panorusių laukti klientų jų kontroliuojamose teritorijose. Pasak Ritos Matulaitienės, Vilniaus savivaldybės Licencijų tarnybos vyr. inžinierės, municipaliteto tarnautojai, reaguodami į nepaliaujamus taksistų ginčus ir muštynes, dar 1994 sausio 31 dieną įsikišo į jų konfliktus ir padalijo kompanijoms taksi stovėjimo aikšteles.

Vietoj tuomet buvusių 72 taksi stovėjimo aikštelių Vilniuje buvo įsteigta 130 aikštelių, kurias savivaldybė paskirstė visoms tuomet veikusioms taksi kompanijoms. Tačiau norimo efekto toks padalijimas nedavė.

Taksistai nepatenkinti

Ponios Lukaševičienės teigimu, taksi stovėjimo aikštelės buvo padalytos nesąžiningai.

„Buvo pasirinktas blogas dalybų principas. Didieji, „Hobi“ ir „Taksi parkas“ užgrobė geriausias vietas Vilniuje,“ teigė ji „Verslo žinioms“.

Pasak p. Lukaševičienės, jos kompanijai teko tik viena taksi aikštelė miesto centre Vokiečių gatvėje.

„Dar vieną aikštelę prie Universalinės parduotuvės pavyko atsikovoti tik per pusę metų,“ sakė firmos savininkė.

Klientai išlošia

Konkurencinėje kovoje šiai kompanijai neliko nieko kito, kaip nuleisti paslaugų kainas – dabar jos vairuotojai veža klientus pigiausiomis kainomis Vilniuje – po vieną litą už kilometrą dienos ir nakties metu.

Serviso detalės dar dailinamos: firmos taksistai nustemba, paprašyti čekio už paslaugas, tačiau pamokius, mielai jį parašo.

Įrankių padaugėjo

Pasak taksistų, 44 automobilius vairuojantys taksi verslo „mažyliai“, kuriems iš dalijamo pyrago teko tik 8 stovėjimo aikštelės miesto periferijoje, pinigų pelno, grobdami keleivius iš savo konkurentų.

Tuo tarpu vairuotojai, iš kurių, pasitelkus radiją, pavagiama, kaip jie patys teigia, maždaug po 10 klientų per mėnesį, sako, kad pradėjo vežiotis peilius. Grybų sezonas, beje, jau baigiasi.