Po „Tartle“ parodą – su kuratore E. Vanagaite

Parodoje „Vien šventieji“ Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

Po Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ veikiančią parodą „Vien šventieji“ pasitaikė puiki proga ekskursuoti su viena jos kuratorių, menotyrininke Emilija Vanagaite. Eidama į „Tartle“, galvojau paprašyti kuratorės išskirti svarbiausius parodos kūrinius, aplink kuriuos, kaip spėjau, buvo telkiami likusieji. Tačiau tokia mintis jos nesužavėjo, nes, kaip paaiškino Emilija, „šios parodos esmė yra tarpusavyje derantys skirtingi skirtingų laikotarpių darbai, jie veikia kartu, ir tai yra gražiausi sąlyčio taškai“.

Kitas svarbus aspektas – kad šalia eksponuojamų mūsų senųjų dievdirbių kūrinių rodomi profesionalių Renesanso menininkų darbai. Tad Emilijos siūlymas buvo kalbėti apie parodą pasitelkiant priešpriešas: susitelkus į keletą kūrinių ar jų grupių pagalvoti, kuo jie skiriasi ar kuo yra panašūs. Nes, anot jos, „ir dideli skirtumai, ir panašumai yra gražu“.

Pirmoji priešprieša

Pirmoje salėje eksponuojami du XVI a. nežinomų dailininkų darbai iš meno pažinimo centro „aukso fondo kolekcijos“. Abiejuose – Mergelė Marija su kūdikiu, iš abiejų sklinda švelnumas, jautrumas, įsijautimas. O šalia – Kazimiero Brazdžiūno (g. 1991) Mergelė Marija, irgi su kūdikiu, 2022 m. sukurta drobę purškiant aerozoliniais dažais. E. Vanagaitė sako, kad čia ir atsiskleidžia skirtumas tarp tikinčio anų laikų menininko ir šiuolaikinio, kuriam ne tiek svarbu ta Mergelė Marija su savo kūdikiu. Jam svarbu savo pasirinktą siužetą įveikti per techniką.