VŽ rekomenduoja: renginiai savaitgalį

Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre ir kino teatre „Pasaka“, vyksta tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). 

Šių metų VDFF programoje – Berlyno kino festivalio „Auksinio lokio“ laureatas, senegaliečių kilmės prancūzų režisierės Mati Diop dokumentinis filmas „Dahomėja“, vieno svarbiausių visų laikų dokumentinio kino kūrėjų, amerikiečio Fredericko Wisemano filmas „Menus plaisirs – Troisgros šeima“, pelnęs geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą JAV nacionaliniuose, Niujorko ir Los Andželo kino kritikų apdovanojimuose, Ansio Epnero (1937–2003), vieno garsiausių latvių režisierių, kūrybos retrospektyva, intriguojanti lietuviškos dokumentikos programa ir t. t. 

21-asis VDFF vyksta rugsėjo 19–29 d. Vilniuje ir Klaipėdoje, jo programa čia.

Rugsėjo 20, 21 d. Kauno menininkų namų organizuojamas FLUXUS festivalis kviečia į miesto ir savęs atradimų kelionę „Camino de Fluxus“.

Beveik 10.000 žmonių ir bendruomenių iš visos Lietuvos pritraukiantis festivalis vyksta nuo trečiadienio: rengiamos FLUXUS paskaitos, tarptautinė paroda, performansai, menininkų lydimos kostiumų kūrybinės dirbtuvės ir žaidimai. 

Rugsėjo 21 d., šeštadienį, nuo 20.30 val. tradiciškai bus fluxinama kopiant į Žaliakalnio kalną, taip prisimenant FLUXUS judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno gyvenimo kelią: nuo ką tik gimusio Jurgio klyksmo pro Parodos g. 1 namų langus, pirmųjų FLUXUS manifesto žodžių iki į Atlanto vandenyno gelmes nugrimzdusių Jurgio pelenų.

Festivalio programa čia. 

Rugsėjo 20, 21 d. Vilniuje, „Dūmų fabrike“ (Dūmų g. 5), rengiama tarptautinė kraftinio alaus paroda „Putoja“. 

Kraftinio alaus mėgėjams joje bus ką veikti: parodoje dalyvaujančios 40 daryklų iš 17-os šalių (Japonijos, Pietų Korėjos, JAV, Ispanijos, Portugalijos, Belgijos ir kt.) siūlys apie 160 rūšių alaus. 

Pasak Gintaro Bingelio, vieno iš tarptautinės parodos rengėjų, kitaip nei daugelyje Lietuvoje vykstančių alaus festivalių, parodoje „Putoja“ dalyvauja tik kelios vietinės daryklos, mat ji siekia pristatyti moderniosios craft aludarystės pasaulio įvairovę. 

Apie parodą ir jos dalyvius – čia. 

Rugsėjo 21 d. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (V. Putvinskio g. 55) kviečia drauge švęsti 149-ąjį M. K. Čiurlionio gimtadienį, leidžiantis į menininko ir jo kūrybos pažinimo kelionę.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) – lietuvių profesionaliosios muzikos pradininkas, dailininkas, fotografas, vienas pirmųjų lietuvių dailės parodų organizatorių ir atgimstančios Lietuvos kultūros veikėjų. Jo kūryba ir kosmopolitiška, ir lietuviška – menininkas aktyviai domėjosi naujausiais modernėjančios visuomenės reiškiniais, mokslo ir meno vystymusi, filosofinėmis ir religinėmis koncepcijomis, o įkvėpimo sėmėsi iš gamtos, folkloro ir istorijos. 

Pasak muziejininkų, tradicija tapusios M. K. Čiurlionio gimtadienio šventės, kuri prasidės 11 val., renginių programoje lankytojų lauks daug malonių staigmenų. 

149-ojo M. K. Čiurlionio gimtadienio proga įėjimas į muziejų ir renginiai nemokami, jų programa čia, visos parodos ir renginiai Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje ir jo padaliniuose – čia. 

Rugsėjo 21 d. 20 val. Vilniuje, MO muziejuje, būgnininkas Marijus Aleksa ir videomenininkas Rimas Sakalauskas rengia meninio eksperimento laboratoriją – vienetinį audiovizualinį įvykį, jungiantį perkusiją, videoprojekcijas, šviesas ir kitus elementus. 

Eksperimentinis renginio formatas – siekis suvienyti dviejų skirtingų disciplinų menininkus, iki šiol nė karto nekūrusius bendro darbo. Pirmąsyk susitikę kūrybiniam pokalbiui, Lietuvoje ir tarptautiniame lauke gerai žinomi menininkai leisis į naujo formato bei jungčių paieškas. 

Būgnininkas Marijus Aleksa, savo kūryboje maišantis džiazą, hiphopą, elektroniką, fusion ir jų derinius, sako besijaučiąs per retai dirbantis su skirtingų disciplinų menininkais ir dėl to nekantriai laukiantis pasirodymo, kurį apibūdina kaip variacijas kosmine tema. 

Videomeno kūrėjas, teatro dailininkas, multimedijos ir 3D instaliacijos srityse besispecializuojantis menininkas Rimas Sakalauskas prisimena prieš porą dešimtmečių pats grojęs būgnais, todėl projektas su M. Aleksa jam – tarsi sugrįžimas laiku. 

„Tik šiuo atveju prie būgnų sės šio instrumento virtuozas, o aš bandysiu savo paauglystės svajones paversti realiomis šiuolaikinėmis formomis“, – sako R. Sakalauskas. 

Kaip ir vasaros muzikinius renginius, taip ir šį drauge su MO rengia „Modernus muzikos formatas“ (MMF), tarpdisciplininio meno ir muzikos projektas, siekiantis skatinti Lietuvos alternatyvios muzikos ir meno kūrėjus. Renginio lankymas – nemokamas su muziejaus bilietu.                  

Rugsėjo 20 d. 19 val. Vilniuje, LVSO koncertų salėje (buvę Kongresų rūmai), Baltijos šalių orkestrų festivalio koncerte – dirigentas Tarmo Peltokoski ir jo vadovaujamas Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras. 

Ypatingas programas mėgstantis T. Peltokoski, Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, koncertui Vilniuje pasirinko garsaus latvių kompozitoriaus Arturo Maskato (g. 1957) „Tango“, britų kompozitoriaus Gustavo Holsto (1874–1934) orkestrinę siuitą „Planetos“ bei įspūdingąją britų kompozitoriaus Ralpho Vaughano Williamso (1872–1958) „Antarktidos simfoniją“. 

24-erių T. Peltokoski jau yra tarptautinė žvaigždė: 2022 m. jis tapo „Die Deutsche Kammerphilharmonie Bremen“ orkestro pagrindiniu kviestiniu dirigentu, yra Roterdamo filharmonijos orkestro pagrindinis kviestinis dirigentas, yra pasirašęs sutartis 2025–2026 m. sezoną dirbti Nacionalinio Tulūzos Kapitolijaus orkestro muzikos vadovu, o 2026–2027 m. sezoną – vadovauti Honkongo filharmonijos orkestrui. 

„T. Peltokoski turi ne tik fenomenalią techniką, bet ir energiją, muzikinį instinktą, aiškią išraišką, ugningą dinamiką – visa tai, kas klausytoją palieka be amo“, – rašo prestižinis muzikos žurnalas „Diapazon Magazine“. 

21 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje savo 64-ąjį koncertų sezoną pradeda Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas jo meno vadovo, smuikininko Sergejaus Krylovo. 

Koncerto programoje – F. Schuberto Styginių kvartetas „Mirtis ir mergelė“ ir N. Paganini Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1. 

Smuikininko ir dirigento S. Krylovo publikai pristatinėti nebereikia, tai žmogus, gimęs groti. Jausmais, klausytojų mintimis ir giliausiai užslėptais neuronais pasiekti širdis, pažadinti protus ir skleisti meilę muzikai, – taip apie maestro rašoma Nacionalinės filharmonijos „Facebook“ paskyroje. 

Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Istorijų namuose (Kosčiuškos g. 3) atidaryta tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“, atskleidžianti valstybės, kurią dabartinė Ukraina laiko savo istorinėmis ištakomis, istoriją ir paveldą. 

Parodos lankytojai išvys aukso ir sidabro dirbinius, ištaigingus Kyjivo Rusios elitui priklausiusius papuošalus, pirklių paslėptus bei kapų plėšikų ar karo grobiu tapusius lobius. Juos papildo vikingų ginklai bei su kasdienybe, amatais ir prekyba susiję daiktai, tų laikų prekyboje cirkuliavusios monetos, eksponatai, menantys Kyjivo Rusios krikšto laikus. Nei Lietuvoje, nei Baltijos šalyse lig šiol neeksponuoti lobiai įvertinti daugiau nei 10 mln. Eur. 

Pasak parodos rengėjų, Kyjivo Rusia – viena iš svarbiausių ankstyvųjų viduramžių Europos valstybių, kuriai atsirasti akstiną davė vikingų sidabro troškimas. Ji buvo grįsta vakarietiška valdymo tradicija ir buvo daugiakultūris darinys: kūrėsi ir klestėjo, jungdama slavų, skandinavų ir kitų kultūrų įtakas.

Kyjivo Rusios istorija daugiau nei keletą amžių Rusijos propagandiniuose diskursuose yra apipinama neteisingomis interpretacijomis. Negana to, istorijos klastojimas tapo įrankiu, kuriuo siekiama perrašyti šio regiono praeitį ir taip pateisinti agresiją prieš Ukrainą. Parodos autoriai pripažįsta, kad jos temą padiktavo noras papasakoti moksliniais tyrimais pagrįstą Kyjivo Rusios įkūrimo istoriją, kuri tiek Lietuvoje, tiek Europoje yra nepakankamai žinoma. 

„Parodoje mes ne tik atrandame Kyjivo Rusios pradžią, bet kartu tai tampa visų mūsų tikslingų pastangų domėtis šia tema pradžia. Tai savotiški priešnuodžiai propagandai ir dezinformacijai, kurią skleidė Rusijos imperija, o dabar toliau skleidžia Rusijos Federacija, taip teisindama imperialistines užmačias, – sako dr. Rūta Kačkutė, LNM generalinė direktorė ir šios parodos kuratorė. 

Paroda veiks iki 2025 m. kovo 30 d. 

Vilniuje, Bernardinų bažnyčios (Maironio g. 10) Bernardinų bendruomenės centre, atidarytos dvi fotografijų parodos – Gedimino Pranckūno „Dramblys, gaublys ir vaivorykštė“ ir Aušros Barysienės „Su saule“. 

A. Barysienės alternatyviosios fotografijos parodos pavadinimas „Su saule“ nesunkiai pakiša mintį apie antrąją šios parodos autorę – Saulę: autorės darbai sukurti šviesos pagalba, pasitelkus liumenogramos techniką, nenaudojant nei fotoaparato, nei ryškalo.

„Čia visą darbą atlieka saulė. Tačiau siekiant norimo rezultato, reikia daug eksperimentuoti. Daugybė faktorių lemia, kokias gausime spalvas, pustonius ar kontūrus, atvaizdas priklauso nuo fotopopieriaus amžiaus, kokybės ir net jo gamybos ypatumų, nuo saulės intensyvumo ir krypties, ekspozicijos trukmės, oro drėgnumo ir net nuo naudojamų augalų“, – aiškina autorė. 

Ekspoziciją užbaigia dar vieno alternatyvaus proceso, cianotipijos, darbai, kai akvarelinis popierius padengiamas tradiciniu cianotipijai skirtu tirpalu ir taip pat buvo ryškinamas saulėje.

Antroji paroda – G. Pranckūno fotografijų ciklas „Dramblys, gaublys ir vaivorykštė“ – primena sovietinės vaikystės atributus, mažosios architektūros elementus Vilniaus miegamųjų rajonų daugiabučių kiemuose. Į juos žiūrima be nostalgijos, kaip į specifinius aplinkos elementus, kurių funkcinį ir ideologinį krūvį išsklaidė laikas, nučiupinėjo suaugę ir vaikai, pakeitė gamta ir aplinka. 

Dramblys, vaivorykštė, raketa, gaublys – tai XX a. 7–9 dešimtmečio vaikų žaidimo aikštelių įrangos elementų pavadinimai. 

Pasak parodos autoriaus, jam buvo įdomu stebėti jų sąveiką su besikeičiančia aplinka, funkcijų kaitą ir lėtą, bet užtikrintą, keliavimą nebūtin. Kai kurių nuotraukose užfiksuotų objektų jau nėra. Atsiradimo metu tų aikštelių aplinka buvo plyna, dabar jos – medžių apsuptyje, beveik parkuose. Tos supynės, čiuožynės, karuselės ar laipynės suaugo su blokinės architektūros aplinka, sudarydamos savotišką vienovę. Ciklas sukurtas 2023–2024 m., fotografuota ano laikmečio fotokameromis. 

Abi parodos veiks iki spalio 15 d. 

Vilniuje, Jono Meko skersvėjyje veikiančioje „AP galerijoje“, atidaryta skulptoriaus Džiugo Jurkūno pirmoji tapybos paroda „Tikros istorijos“. 

„Aš nenaudoju dūmų, garso, mano tapyboje nėra jokio miglos pūtimo. Tik sąmoningai pasirinktas paprastas objektas ir aiškus jo ištransliavimas. Mano tapyba yra skulptūrinė, jos esmė – forma. Aiškus, lengvas, be jokių kančių piešinys. Tai yra mano vaizdavimo politika, tam tikra pozicija, nes pasigendu būtent tokios tapybos. Toks piešimas yra nykstantis amatas. 

Mano kalba yra piešimas, o mano tapyba yra kalbėjimas. Tapau išplėstiniais sakiniais, pradedu didžiąja raide ir baigiu tašku, pridedu aplinkybių ir skyrybos ženklų, metaforų. Tapyboje svarbūs tie patys elementai, kaip ir gerose istorijose. Kultūrinės ar religinės nuorodos, simboliai, vaizdingi posakiai, perkeltinės prasmės. Istorijos visada yra perteikiamos iš pasakotojo varpinės. Čia yra ir tiesos, tikrumo, ir šiek tiek melo, apgaulės. Taip pat ir autoironijos, humoro, erotikos, kasdienybės dramatizmo ir komizmo. Ant drobės perkeliu tai, ką pasakoju sutiktam draugui“, – sako menininkas.

Džiugas Jurkūnas (g. 1972) baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, 1995 m. Vilniaus dailės akademiją, skulptūros katedrą. Nuo 1999 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dalyvauja parodose, viešuosiuose konkursuose, kuria privačius užsakymus. Darbai puošia Lietuvos bei užsienio viešąsias erdves bei privačias kolekcijas. 

Paroda AP galerijoje veiks iki spalio 13 dienos.