Nidos švyturys atveriamas visiems lankytojams
Aplink Baltijos jūrą įvairiu metu buvo pastatyta 70 švyturių. Lietuvoje skaičiuojami septyni – trys Kuršių marių (Ventės, Uostadavario, Pervalkos) ir keturi jūriniai (Nidos, Juodkrantės, Klaipėdos ir Šventosios), visi jie įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių registrą. Lankytojams iki šiol buvo atviri istoriniai Ventės rago ir Uostadvario švyturiai.
Seniausias ir aukščiausiai iškilęs
Seniausias – Klaipėdos (Mėmelio) švyturys Smiltynėje, jo statyba truko nuo 1788 iki 1796 m., ir tai buvo vienas pirmųjų navigacinių įrenginių šiaurės rytų Baltijos jūros pakrantėje. Tiesa, senasis, unikalus švyturys per Antrąjį pasaulinį karą buvo visiškai sugriautas, sovietmečiu atstatytas 44 m aukščio naujas.
29 m aukščio Nidos švyturys yra aukščiausiai Lietuvoje iškilęs laivų kelrodis – 79 m virš jūros lygio. Nuo jūros statinys nutolęs apie 900 m, tamsiuoju paros metu iš jo viršūnės skleidžiamas šviesos signalas matyti už 41 km.
Šešiakampio formos raudonų plytų maždaug 30 m aukščio švyturys Nidoje buvo pastatytas 1874-aisiais, jis buvo 27 m aukščio, spindulys siekė apie 36 km. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui traukdamiesi vokiečių kariai jį susprogdino. Dabartinis cilindro formos bokštas pastatytas 1953 m. kiek tolėliau nuo pirmosios švyturio vietos ir mažai kuo primena originalą. Vis tik keli originalūs objektai švyturio teritorijoje išliko – tai XIX a. pab. karo belaisvių, prancūzų karių, sumūryti akmeniniai laiptai ir raudonų plytų švyturio prižiūrėtojo namas Urbo kalno papėdėje.
Permainų pranašas
Pasak doc. dr. Nijolės Strakauskaitės, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresniosios mokslo darbuotojos, švyturio Nidoje atsiradimo istorija buvo susijusi su platesniais kontekstais, mat pamarys priklausė 1871 m. susikūrusios Vokietijos imperijai.
Tuo metu vyko industrializacija ir valstybė sparčiai tobulino savo infrastruktūrą.
„Buvo sprendžiama daug navigacinio patobulinimo problemų. Taip atsirado ir Nidos švyturys, kurio poreikis buvo jaučiamas nuo XIX a. pradžios. Labai daug laivų katastrofų įvykdavo dėl to, kad trūko navigacinio ženklo tarpe tarp Sembos pusiasalio iškyšulyje ir Klaipėdoje buvusių švyturių. Tai nemažas atstumas ir laivams orientuotis jūroje, ypač per audrą, buvo sudėtinga. Dėl to prie Kuršių nerijos krantų per visą XIX a. buvo išmesta daug laivų“, – įstaigos „Neringos muziejai“ pranešime cituojama doc. dr. N. Strakauskaitė.
Anot istorikės, 1871 m. švyturio statybai buvo paskirta vieta ant Urbo kalno – 51 m aukščio kopos: „Pabrėžiu, kopa, kuri buvo dar tik pradėta apželdinti. Švyturio statyba buvo techniškai sudėtinga, juk jis buvo statomas ant smėlio kalno. Reikėjo labai tvirtų pamatų – į trijų metrų gylio duobę buvo leidžiami sprogdinto granito luitai“.
Iškilęs švyturys buvo ypatingas įvykis Nidos gyvenvietei.
„Švyturys architektūrine prasme buvo visiškas disonansas Nidos kaimeliui. Raudonų plytų pastatai buvo būdingi XIX a. pabaigos Vokietijos valstybiniams objektams, pavyzdžiui, galime palyginti su Klaipėdos universiteto statiniais. Tai buvo ženklas Nidai, kad ateina permainos, nauja epocha“, – sako doc. dr. N. Strakauskaitė.
Informaciją apie lankymo valandas ir teikiamas paslaugas „Neringos muziejai“ paskelbs vėliau.
