M. Gimbutienė Valdovų rūmuose: minint 100–ąsias gimimo metines

„Tai – ypatinga sukaktis, į kurią atkreipė dėmesį ir UNESCO, paskelbusi 2021-uosius prof. Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės metais. Turime nedaug tokio pasaulinio garso mokslo žvaigždžių, tad džiugu, kad šią iškilią asmenybę prisimins daugelis atminties institucijų. Tarp jų – ir Valdovų rūmų muziejus, kuris kartu su Lietuvos istorijos institutu šių metų balandžio pabaigoje planuoja surengti nuotolinę tarptautinę mokslinę konferenciją“, – pranešime cituojama dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja.

Keitė vietas, bet ne veiklą

Ypatingas žmogus gimsta tik ypatingoje šeimoje – taip apibūdinama patriotiška, šviesi Alseikų šeimą: tėvas, gydytojas Danielius Alseika (1881–1936), be visų savo pareigų, rašė į žurnalus „Varpas“ ir „Ūkininkas“, vėliau įsteigė ir leido ne vieną leidinį, dalyvavo politinėje veikloje.

1918 m. Vilniaus g. 28 jis atidarė pirmąją lietuvišką polikliniką ir ligoninę, čia dirbo ir jo žmona, M. B. Alseikaitės-Gimbutienės mama, akių gydytoja Veronika Janulaitytė-Alseikienė, aktyvi visuomenės veikėja, vadinama ir pirmąja Lietuvos fizike.

Alseikų šeima keitė gyvenamąsias vietas, tačiau nekeitė savo veiklos: šelpė nukentėjusiuosius nuo karo, įkūrė Lietuvos sanitarinės pagalbos draugiją, 12 našlaičių prieglaudų, organizavo kovą su trachoma tarp moksleivių, įsteigė mergaičių amatų mokyklą, kartu su bendraminčiais – Vilniaus lietuvių švietimo draugiją „Kultūra“.

Kai gimė prof. M. B. Alseikaitė-Gimbutienė, šeima gyveno Jogailos gatvėje, netoli savo pačių išlaikomos ligoninės. Jų butas buvo pagarsėjęs kaip lietuvybės židinys, jame lankėsi žymūs to meto šviesuoliai Maironis, Vydūnas, Jonas Basanavičius, Antanas Žmuidzinavičius ir kt.

Tėvai itin daug dėmesio skyrė vaikų išsilavinimui: Marija Alseikaitė mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje (pirmoji lietuvių gimnazija, kurią 1915 m. įkūrė Mykolas Biržiška, J. Basanavičius ir Povilas Gaidelionis), vėliau – Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, o nuo 1938 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, kur studijavo lituanistiką, tautotyrą ir etnologiją.

1940 m. šis fakultetas buvo perkeltas į Vilnių ir čia įsteigta Archeologijos katedra, vadovaujama dr. Jono Puzino.

Grįžusi į sostinę, prof. M. B. Alseikaitė-Gimbutienė pasirinko Lietuvos priešistorės studijas ir 1942 m. parašė diplominį darbą „Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje“, 1946 m. – daktaro disertaciją „Laidosena Lietuvoje priešistoriniais laikais“, kurią apgynė Tiubingene (Vokietija).

Vykstant Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. prof. M. B. Alseikaitė-Gimbutienė su vyru Jurgiu ir dukrele Danute persikėlė į Austriją, o 1945 m. – į Vokietiją, kur dėstė Heidelbergo ir Miuncheno universitetuose. 1949 m. Gimbutų šeima išvyko į JAV, čia mokslininkė dėstė Harvardo, vėliau – Los Andželo Kalifornijos universitetuose. 1964 m. prof. M. B. Alseikaitei-Gimbutienei suteiktas profesorės vardas.

Toli, bet arti

Į Lietuvą M. B. Alseikaitė-Gimbutienė grįždavo retai, tačiau čia vykstančiais archeologiniais tyrinėjimais labai domėjosi.

Archeologas, šviesaus atminimo habil. dr. Adolfas Tautavičius (1925–2006) savo atsiminimuose rašo, jog pirmasis pasaulinio garso mokslininkės apsilankymas Žemutinės pilies teritorijos ir svarbiausio objekto joje – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos – tyrimų vietoje įvyko 1960 m. rugpjūčio 23 dieną.

Išvakarėse prof. M. B. Alseikaitė-Gimbutienė atvyko į Vilnių susitikti su mama. „Man su ja bendrauti neteko. Rugpjūčio 23 d. su P. Kulikausku buvo užsukusi į pilies teritorijos kasinėjimus, bet čia užtruko vos kelias minutes. Susipažinome, apsidairė ir pranyko“, – rašė habil. dr. A. Tautavičius. Prisimenant to meto politinį kontekstą ir ypač tai, kaip buvo vertinami šie tyrinėjimai bei iš užsienio atvykstantys asmenys, tai nestebino – veikiau rodė išmintingą profesorės apdairumą ir norą nesukelti kolegoms problemų.

Iš tyrinėjimų – nauja kryptis

1967–1980 m. prof. M. B. Alseikaitė-Gimbutienė dalyvavo daugelyje archeologinių kasinėjimų neolito gyvenvietėse Pietų Europoje (Jugoslavijoje, Graikijoje, Italijoje). Publikuota tyrinėjimų medžiaga vėliau padiktavo naują kryptį pasaulio archeologijoje – archeomitologiją.

Profesorė išleido 23 monografijas, šimtus straipsnių, kuriuose aptinkama ir taiklių įžvalgų apie Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos radinius. Pavyzdžiui, čia rasta grindų plytelė su dviuodege sirena Meliuzina atskleidžia prof. M. B. Alseikaitės-Gimbutienės tyrinėtą Senosios Europos deivės kultūrą.

Pranešime cituojamas Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjas Gintautas Striška neatmeta galimybės, kad šią plytelę mokslininkė galėjo viena pirmųjų tyrinėti ir matyti iš arti apsilankiusi kitą kartą, 1988 m. rugsėjį, vykstant Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos tyrimams.

Kitą kartą, jau 1993 m. birželį, ji tikrai susitiko su čia dirbusiais archeologais habil. dr. A. Tautavičiumi ir prof. habil. dr. Albinu Kuncevičiumi, o tyrimų vadovas habil. dr. Vytautas Urbanavičius mokslininkei surengė ekskursiją po angarais paslėptus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos griuvėsius, rodė atkurtų krosnių su prof. M. B. Alseikaitę-Gimbutienę dominusiais vaizdiniais rekonstrukcijas, filmavo pokalbius apie tyrinėjimus (operatorius – Algirdas Tarvydas).

Kaip mena kolegos, nors prof. M. B. Alseikaitė-Gimbutienė tiesiogiai nedalyvavo Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos tyrimuose, tačiau jos darbuose – daug įžvalgų ir vertingos medžiagos, kuri yra ne tik apie pasaulinius archeomitologinius objektus ir vaizdinius, bet ir apie ypatingą vietą.

Minint profesorės gimimo 100-metį, Valdovų rūmų muziejus kartu su Lietuvos istorijos institutu šių metų balandžio pabaigoje rengia nuotolinę tarptautinę mokslinę konferenciją „Marija Gimbutienė Lietuvoje ir pasaulyje: minint šimtąsias gimimo metines“.

Rašyti komentarą 0