Apie kioską, kioskininkę ir L. Parulskio sapnus

Kioskas „Lūkesčiai ir kitos prekės“ yra antrasis šių metų tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ pagrindinės programos darbas. Pasak festivalio rengėjų, improvizacinis teatrinis perfomansas skirtas kiekvienam, kuris pandemijos sąlygomis nori saugiai apsilankyti teatre.

Pirmiausiai buvo kioskas

MO muziejaus kolekcijos autorių (L. Parulskis yra vienas jų) internetiniame kataloge rašoma, jog savo parodų karjerą pradėjęs prieš 30-metį, Lietuvos šiuolaikinio meno žemėlapyje L. Parulskis tvirčiau įsitaisė palyginti neseniai – 2015-aisias, su fotomanipuliacijų ciklu „Barokas ir betonas“.

Prieš šį urbanistinės fantazijos žanrui (menotyrininkės Laimos Kreivytės apibūdinimas) arba subtiliam žiūrovo mulkinimui priskirtiną ciklą būta daugiau linksmų ir liūdnų L. Parulskio „sapnų“, kuriuose vietomis susikeičia architektūros ar gamtos objektai – „Vilnius–Lvovas“ (2007), „Dingęs Vilnius“ (1996–2000), „Vakarinis Vilnius“ (1998). Šiame ir išniro kioskas – Nacionalinio operos ir baleto teatro vietoje.

Filosofas Nerijus Milerius knygos „Barokas ir betonas“ (išleido leidykla „Lapas“) pratarmėje rašė, jog tas skardinis „kioskas Operos ir baleto teatro vietoje atrodo kaip ironiškas paminklas posovietinei Gariūnų epochai, paminklas, kuriame daugelis vyresnio ar vidutinio amžiaus žmonių gali vienu ar kitu mastu atpažinti ir save“.

Kodėl kioskas

„Kioskas mane lydėjo nuo jaunystės. Kiek vėliau atradau, jog tai buvo tikro architekto kūrinys, kurį užsakė turgaus prekeiviai. Pagal šį konkretų projektą kioskai buvo kuriami skirtingose Lietuvos vietose. Įdomu, jog būtent toks kiosko modelis buvo gaminamas tik Lietuvoje.

Kioskas man itin patrauklus savo architektūrine forma – paprastas, tvarkingas, aiškiai išsiskiriantis kaip objektas. Tad, visų pirma, į kioską žiūriu kaip į architektūrinį objektą, tačiau ne mažiau svarbus ir kontekstas – ypatingai tie metai, kada iš miesto centro kioskai išstumiami, išvaromi. Žinoma, tai natūralus procesas, nes jie pradėjo nebetikti prie miesto estetikos. Tačiau man itin įdomus jo judėjimas – pakilimas ir tas didžiulis nuosmukis, juk kioskas žymi tam tikrą perėjimą iš socialistinio pasaulio į kapitalistinį – iš jų vėliau susiformavo ir didieji prekybos centrai. Kioskas buvo lyg prekybos mokykla. Tad į kioską čia imu žvelgti kaip į personažą. Viename mažame objekte pasirodė esama labai daug istorinių ir socialinių pjūvių“, – pasakojo L. Parulskis.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dabartinis kioskas Rotušės aikštėje nėra originalus anų laikų „mažosios architektūros objektas“. Menininkas pasakojo, kiek daug laiko užėmė originalo paieškos Vilniaus miegamuosiuose ir arčiau turgų, kokie sukiužę, netransportuojami ir nežinia kam priklausantys buvo tie keli dar užsilikę, tad galiausiai jis nutarė, kad pagaminti repliką bus kur kas paprasčiau, o kaip kompensaciją pažadėjo aplink kioską sukurti anų laikų autentišką aplinką. Kai visa tai atrodo, galima pamatyti aikštėje nuo 18 iki 21 val.

Kioskas ir kioskininkė

Kai yra kioskas, turi būti ir kioskininkė. Šios vaidmenį (ir jau ne pirmame L. Parulskio „kioskų projekte“) atlieka aktorė Eglė Mikulionytė.

„Sirenų“ komanos paklausta, kaip šiame kioske įsikūrė jos personažė, aktorė pasakojo, jog atkeliavę į Rotušės aikštę, pasijuto labai mažučiai su tuo kioskiuku. „Visi mano užmojai labai sumažėjo ir praktiškai sugrįžau į tą pačią nykštukinę kioskininkę, kurią Liudas kažkada filmavo. Kol kioskas buvo gaminamas, kol jis buvo uždaroje erdvėje, buvome labiau sparnus pakėlę, nei atsidūrę šalia Rotušės. Tai lyg pirmieji verslininkų žingsniai, kai ambicijos daug didesnės už realybę“.

„Sovietmečiu kioskuose buvo prekiaujama spauda ir ledais, o čia – tas kioskas, kuriame buvo galima įsigyti kur kas daugiau prekių. Įdomiausia tai, kad kioske galėjai nusipirkti visko po vieną daiktą. Pavyzdžiui, vieną cigaretę, vieną kramtomąją gumą. O dabar – vienas aktorius, vienas monologas vienam žiūrovui“, – sako E. Mikulionytė.

Monologai bus devyni, atitinkantys kiosko pavadinimą – „Lūkesčiai ir kitos prekės“.

Paklaustas apie galimą projekto tęstinumą L. Parulskis sako, jog „mintis, jog turėsime savo kioską, kurį po pasirodymo išrinksime, leidžia manyti, jog kada nors bus galima tą kioską vėl surinkti. Eglė jau kurį laiką svajoja tęsti teatrinius kiosko projektus – keliauti su juo po Lietuvą ar parašyti trumpą pjesę būtent kiosko scenai. Tad, manau, kad šis kioskas sulauks žiūrovų ir po „Sirenų“ festivalio“.