„Minordijos“ vadovas A. Mackevičius – apie verslo pradžią, sėkmę ir lyderystę

Publikuota: 2019-01-25

„Nuo 2007 m. įmonė kasmet augo ir savo finansinius skaičius padvigubino ar patrigubino. Net per krizę mūsų pelnas augo ir dabar, kai žiūri į dvylikos metų kreivę, matai, kad ji visa laiką kilo aukštyn“, – sako Audrius Mackevičius, UAB „Minordija“ ir „OFI Baltic“ generalinis direktorius.

Norvegų koncerno „Orkla ASA“ įmonių grupei „Orkla Food Ingredients“ (OFI) priklausanti „Minordija“ Lietuvos ir tarptautinei rinkai tiekia žaliavas duonos, konditerijos gamintojams, kuria šių gaminių receptūras ir yra rinkos lyderė Lietuvoje. Ne tik Lietuvoje – ji lyderiauja ir tarp UAB „Minordijos“ iniciatyva suvienytų Lietuvos, Latvijos ir Estijos ta pačia veikla užsiimančių kompanijų. Su įmonės vadovu VŽ kalbėjosi apie parduotą verslą, lyderystę, motyvaciją ir „hobius sielai“.

„Minordijos“ pradžia

100% „Minordijos“ akcijų priklauso norvegų koncernui „Orkla ASA“, p. Mackevičius dabar yra samdomas vadovas. „Dabar“ reiškia, kad su bendraminčiais išplėtotą verslą 2003 m. jis pardavė norvegams.

„Savo verslą su draugais vysčiau nuo 1993 iki 2003 m. Per 10 metų visa tai užaugo į įmonę, kuri tapo rinkos segmento lydere. Pradėjau vienas, paskiau dirbo per 20 žmonių, apyvarta siekė keliolika milijonų litų. Kai „Orkla“ pasiūlė nupirkti įmonę, pamanėm, kad kai į rinką ateina tokia didžiulė kompanija, norėdamas išsilaikyti, turi arba labai daug investuoti, arba susitelkti į kitus verslus. Nesigailiu, kad pardavėm. Nes tai, ką su „Orkla“ padarėme per tiek laiko, viena lietuviška įmonė niekada nebūtų padariusi. Jie turi gilias verslo tradicijas ir labai daug išminties, čia tarp jų ir mūsų yra didelis kultūrinis skirtumas. Aišku, ir finansinis“, – šypteli p. Audrius. Generaliniu „Minordijos“ vadovu jis tapo 2007-aisiais.

„Iki tol manęs klausdavo, kodėl taip rūpinuosi žmonėmis, esą, būčiau geras profsąjungos pirmininkas. O aš myliu žmones, tikriausiai tai yra mano gyvenimo credo. Manau, kad tai įgimta, kita vertus, be komandos, be žmonių esi absoliutus niekas. Jeigu tą supranti ir dar turi savybę negailėti gero kitam, jei galvoji ne tik apie tai, kiek yra tavo piniginėje, o pasidaliji ir taip kartu augi, tada labai daug pasieksi“, – dėsto pašnekovas.

Prisimindamas „priešminordinius“ laikus jis pasakoja, kad 31-us savo gyvenimo metus gyveno „anoje santvarkoje“.

Tada jaunystė baigėsi ir atėjo Nepriklausomybė – su daugybe galimybių ir laukiniu kapitalizmu.

„Tuo metu visko buvo – daugybė gerų ir daugybė labai baisių dalykų: žuvo daug draugų, buvo sudėtingas metas, kai valdė ne tie, kurie turėjo valdyti, o kriminalinis pasaulis. Mūsų vystomas verslas buvo ne metalai, ginklai, alkoholis, cigaretės, o maistas, taigi buvo šiek tiek lengviau. Sakykim, ganėtinai sėkmingai praplaukėme tuos dešimt metų.“

Pono Audriaus verslai prasidėjo, kai 1993 m. parodoje „Grune Woche“ sutiktas verslininkas pasiūlė atstovauti jo įmonei Lietuvoje ir platinti žaliavas duonos bei konditerijos pramonei.

„Ir ką gi: be jokio supratimo, nei kas tas verslas, nei kas ta pramonė, su žaliavų pavyzdžiais važiuodavau į kepyklas, konditerijos cechus ir bandžiau parduoti. Tokia buvo pradžia“, – juokiasi pašnekovas.

Augimo paslaptis

Anot p. Audriaus, jis ne vienus metus yra Kauno vadovų klubo narys. Kolegų paklaustas, kur glūdi jo vadovaujamos įmonės sėkmės paslaptis, jis sako, kad „Minordija“, kartu ir „Orkla“, turi vieną tikslą – kiekvienais metais augti, o skaičiai labai aiškiai įvardija, kiek.

„Mūsų tikslas – kasmet veiklos pelną auginti bent 10%, yra dar keletas kitų siektinų rodiklių. O „Minordija“ nuo 2007 m. beveik kasmet augo“, – tikslina pašnekovas.

Maisto produktų verslas, kaip ir graboriaus Franko Kruko, – amžinas: žmonės visada norės valgyti. Tačiau kitos įmonės taip neauga. Paklaustas, ką „Minordija“ daro tokio, ko nedaro kiti, p. Audrius primena, jog 2003-aisiais, kai įmonę nupirko norvegai, ji neaugo.

„Tuomet turėjome daug „vaikiškų kairumo ligų komunizme“ – buvo visokių nesąmonių, neekonomiško, neefektyvaus valdymo. Juk buvome nauja įmonė – „Minordija“ įkurta 2001-aisiais plyname lauke. Kai 2007 m. pradėjau vadovauti kompanijai, pirmiausia, ką padariau, – į valdymą įtraukiau visus žmones, tada jų buvo apie 20, beveik trigubai mažiau nei dabar. Jie dalijosi savo įžvalgomis ir tai, kas gerai nevyko, pradėjo vykti geriau. Antras dalykas, kuris man sekėsi, – sugebėjau pasamdyti žmonių, kurie labai tiko komandai, kiekvienas jų įnešė daug kūrybinių idėjų. Įdomu, kad kiekvienas „Minordijos“ laikotarpis susijęs su naujo žmogaus atėjimu, ko nors naujo pradžia ir verslo plėtra: taip atsirado labai svarbių klientų vadyba, inovacijų centras, kiti dalykai“, – pasakoja jis.

Komandos jėga

Pašnekovo įsitikinimu, jei nori kasmet augti, labai svarbu, kad komanda, su kuria dirbi, būtų stiprūs, savarankiški žmonės, „prie jų verslas turi lipte lipti“. Jie turi atrasti naujų galimybių jį vystyti, ieškoti naujų temų, naujų sričių: „Kai tokių žmonių sukaupi keliolika, kai jie vienas po kito kyla į vis aukštesnes pozicijas, tokia komanda tampa neužmušama. Manęs klausia: „Kodėl jūs tiek laiko augate?“ Dėl to, sakau, kad turime tokią komandą, kad sukūrėm tokią „Minordiją“, kokią norėjom sukurti. Kitas dalykas, kad augtum, turi ieškoti naujų galimybių. Kaip minėjau, sulig kiekvieno žmogaus atėjimu atsiranda naujų dalykų, taip atsirado pieno ir ledų pramonė ir čia jau turime labai stiprų portfelį, dirbame su visais industriniais Lietuvos gamintojais. Dabar atėjo laikas kitai maisto pramonei – konservacijai, labai rimtai žiūrime į mėsą, apskritai į visą kulinariją ir turime labai daug idėjų.“

Anot p. Audriaus, jo dažnai klausia ir apie konkurencinį pranašumą: „Tuomet sakau, kad jį suteikia „Minordijos“ verslo modelis, viskas, ką mes į tai sudedame įvairiais lygmenimis, įvairiomis prasmėmis. Visa tai leidžia mums būti išskirtiniems ir rasti santykį su klientu, ar geriau pavadinti, partneriu.“

Krizė nebaugina

„Kita vertus, nesame tik produktų parduotuvė, kaip jūs sakote. Kuriame receptus, konceptus, rengiame mokymus, dirbame su atskiromis klientų grupėmis. Pavyzdžiui, neseniai gavome „Orklos“ apdovanojimą už partnerystę su „Maximos“ tinklu, sukūrėme ją per daugybę metų ir gražiai augame“, – dėsto pašnekovas.

Konditerijos gaminių receptūras įmonei kuria konditerė Rūta Šiušienė, buvusi Nacionalinės šefų rinktinės narė, ir, sako p. Audrius, dėl to jie esti „ne prastesni nei bet kuris gamintojas arba net geresni“.

Stebiuosi: kai parduotuvės konditerijos skyriuje matau pridėta tortų, ar turėčiau įtarti, kad visi jie sukurti „Minordijoje“?

„Dalis jų – taip. Bet nesame monopolistai, tik rinkos lyderiai. Juokauju, sudėtinga pamatuoti, koks esi didelis. Jeigu skaičiuotume pardavimus pagal tris klientų segmentus – visa industrija, gamyba tinkluose, smulkios bei vidutinės kepyklėlės ir cechai, visi jie dalijasi po 26–28%“, – dėsto p. Audrius.

Paklaustas, ar nebijo krizės, kuria esame bauginami, p. Audrius atremia: „Turime tą patirtį. Ir prisimename, kad tuo metu sugebėjome turėti istoriškai geriausią pelno rezultatą, turiu galvoje apatinę eilutę. Jei dabar atsitiktų krizė, rezervų turime daug. Aišku, gali mažėti vartojimas, bet mes galime būti labai efektyvūs, žinome, kur dar galime susiveržti, nes dabar gyvename labai laisvai ir gerai. Turiu patirtį, turiu už pečių „Orklą“, kuri yra didžiulė korporacija su daugybe patirties įvairiose šalyse.“

Baltijos glėbyje

Nuo 2013-ųjų p. Mackevičius vadovauja trijų Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos – įmones suvienijusiai „OFI Baltic“. Paklaustas, kas lėmė tokį karjeros šuolį, pašnekovas pasakoja, kad 9 metus Latvijoje veikusi įmonė „Lanordija“ turėjo nemenkų problemų – ji šiek tiek augo, bet vadinamoji „bottom line“ visą laiką buvo raudona, nepelninga, suvalgė visą apyvartinį kapitalą ir, matyt, atėjo laikas, kai grupės vadovybė, buvusi labai kantri, paprašė VŽ pašnekovo ją „apversti“.

„Įtraukiau į veiklą pagrindinius „Minordijos“ žmones ir pirmą mėnesį skaičiai tapo juodi, tokie jie išliko iki dabar. Kai mums pavyko „apversti“ Latviją, tada patys ant savo galvos sugalvojome sukurti Baltijos šalių organizaciją, kuri kartu galėtų rasti daug sinergijos įvairiose srityse, ir mes galėtume tapti stipriausiais ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Tad ir įkūrėm struktūrą su trimis kompanijomis, centralizavome dalį funkcijų – inovacijas, rinkodarą, pirkimų, kokybės, IT padalinius, iš dalies – finansų ir naujų verslų vystymą. Taigi, „Minordijos“ žmonės užsidėjo po kelias skrybėles ant galvos ir išvažiavo kurti „OFI Baltic““, – juokiasi p. Audrius.

Jis priduria šį mėnesį stalčiuje radęs popieriaus lapą, kuriame surašyta, kaip žmonės jautėsi po pirmųjų „OFI Baltic“ metų: išsitaškę, praradę džiaugsmą, pamiršę savo pagrindinį teiginį „do business joking“.

„Tuomet iš tikrųjų išsitaškėme. Latvių ir estų organizacijos buvo mažiau išvystytos, reikėjo daug ką keisti, padėti, daug laiko praleisti ten. Bet viskas baigėsi gerai ir su optimizacija buvome vieni pirmųjų – pralenkėm pačią „Orklą“, dabar ji labai stipriai daro tą patį, – šypsosi pašnekovas. – Aišku, „Minordijos“ reputacija „Orklos“ mastu yra labai gera. Dosniai dalijamės, viską, ką sukuriame, atiduodame savo sesėms ir broliams ir mums smagu, kad jie nori į mus lygiuotis.“

Apie „sielos hobius“

Kaune, Aleksote, kur įsikūrusi „Minordija“, lankiausi saulėtą antradienio priešpietę. Vos pravėrus biuro duris, p. Mackevičius mostelėjo į ant sienų kabančius tapytojo Ramūno Čeponio paveikslus ir tik aklas galėjo nepamatyti, jog pats jais grožisi. Netrukus paaiškėja, kad jo interesų sfera neįtikėtinai plati – jis yra aistringas krepšinio mėgėjas ir žaidėjas, skaito knygas, lanko parodas, keliauja klausytis roko ir klasikinės muzikos koncertų ir pats groja gitara.

Tiesiog Apšvietos amžiaus žmogaus mūsų laikais atitikmuo.

Dėl tėčio profesijos, o šis buvo geležinkelininkas, p. Audriaus tėvai gyveno įvairiose Lietuvos vietose. Jis baigė Panemunėlio vidurinę mokyklą Rokiškio rajone ir tai buvo „žiauriai įdomus laikas, gal pats smagiausias gyvenime, nors buvo TAS metas, kai gyveno ne mieste, o miestelyje, kur nebuvo pramogų, kompiuterių, mobiliųjų ir visa ko. Bet ir laisvos minutės nebuvo, nes buvo sportas, muzika ir knygos“.

Pirmiausia buvo krepšinis – nuo devynerių metų. Vaikinukas treniravosi mokykloje, paskiau kasdien važinėjo į Rokiškio sporto mokyklą. Apskritai, sako pašnekovas, sportas buvo „vienas maloniausių dalykų“, taigi savo ateitį jis siejo su Kūno kultūros institutu. Bet įstojo į Kauno politechnikos institutą (KPI, dabar – Kauno technologijos universitetas), į specialybę, nieko bendra neturinčia su dabartine jo veikla. KPI Statybos santechnikos fakultete p. Audrius studijavo šilumos dujų tiekimą, vėdinimą ir kondicionavimą. Mokytis sekėsi, institutą baigė su vadinamuoju raudonu diplomu, tačiau baigęs mokslus pagal specialybę nedirbo nė dienos.

Kiek vėliau greta krepšinio atsirado muzika – septintokas, nusižiūrėjęs nuo pusbrolio, pradėjo groti gitara ir groja ja iki šiol. Grupės neturi, bet mokykloje tokia buvo – Panemunėlio vidurinės moksleiviai grojo mokyklos šokiuose, kultūros namuose. Tuomet p. Audrius grojo ritmine / solo gitara. Dabar groja akustine ir, sako, jam labiausiai patinka dainuojamoji poezija ir Andriaus Mamontovo kūryba.

Lyderis su gitara

„Gitara buvo mano pagrindinis lyderystės įrankis, kaip dabar vadinu, – juokiasi pašnekovas. – Ji ir liko svarbi, nes ją turėdamas išsiskiri iš kitų, tampi siela – vakarėlio ar bet kokio renginio, aplink pradeda burtis žmonės. Tampiausi tą gitarą po visą pasaulį, daug kur teko groti“, – šypteli p. Audrius.

Prie lyderystės temos jis sugrįžta ne kartą – ta sritis jam įdomi. Pasakoja, kad „Orkla“ įteikė gerą dovaną – galimybę metus pasimokyti strateginės lyderystės šveicarų verslo mokykloje IMD (Institut management development), vienoje iš penkių pasaulio lyderių.

Paklaustas, koks jo lyderystės stilius, p. Audrius sako, kad gana demokratiškas, kartais net per sunkus pačiam vadovui: „Kartais sunku suvaldyti procesą, ypač kai žmonės pajunta laisvę ir tampa iniciatyvūs. Tai puiku, bet vis tiek turi virvutes tampyti, kad nenuvažiuotum į šoną.“

Slaptų ginklų virvučių tampymui jis neturi – viskas vyksta intuityviai, iš gyvenimiškos patirties.

„Aišku, visokių nuotaikų būna, bet pastaruoju laiku pastebiu, kad tikrai gerai jaučiuosi, atsirado kažkokios ramybės. Nes visą laiką stresas, įtampa, turi augt, augt, augt, augt... Juk pradėjome nuo tokios pozicijos, kai iš tikrųjų buvo nelengva, kai negalėjai nei sau, nei žmonėms leisti daugiau, kai reikėjo augti, išlaikyti, įtraukti žmones. Dabar darom daug dalykų, nes gerai gyvenam. Užsidirbom nemažai. Kita vertus, niekas iš dangaus nekrinta už dyką – turi savęs įdėti tiek daug, kad kartais, kai atgal pažiūri, galvoji: kaip čia taip galėjai padaryti“, – dėsto pašnekovas.

Anot jo, čia labai svarbus šeimos palaikymas: „Nukrypau, bet jei namie nebus gerai, ir darbe niekada nebus gerai, nieko nepasieksi. O kai šeimoje turi stiprų užnugarį ir gerą komandą įmonėje, tai ir gali „do business joking“. Nuolat sakome, kad darom verslą juokaudami, nes ne tik verslaujam gerai, mes kartu gerai leidžiam laiką – kartu sportuojam, keliaujam, turim daug šaunių vakarėlių, tradicijų ir viso kito – ko tik šioje kompanijoje nėra. Turbūt tai ir padėjo išgyventi, nes priklausau dar šešioms ar septynioms kompanijos direktorių valdyboms“, – nusijuokia pašnekovas. Anot jo, išgyventi padeda ir sportas – jis visą laiką žaidė krepšinį. Ir „Minordija“ turi krepšinio komandą, žaidžia miesto pirmenybėse, dalyvauja tradicinėse OFI futbolo taurės varžybose, turi tinklinio, dviračių klubus.

Įviliotas į menus

Be sporto ir muzikos, iš vaikystės atėjo ir knygos. Anot p. Audriaus, kai tėvas grįždavo iš darbo arba vakare prieš darbą, namuose tvyrodavo mirtina tyla, nes jam reikėjo pailsėti. Tada visi skaitydavo knygas ir dabar visa jo šeima – skaitytojai. Pašnekovas priduria, kad negali eiti miegoti nepaskaitęs – toks įprotis, o keliaudamas tamposi ne išmaniuosius įrenginius, o tradicinę knygą.

Tęsdama humanitarinę liniją, klausiu apie paveikslus ant biuro sienų.

Ponas Audrius vėl nusijuokia: tai įdomi istorija, o jis ir pats nežino, iš kur atsirado potraukis dailei – mokykloje jo nejuto. Vėliau nueidavo į kokį muziejų ar galeriją, tačiau labiau dėl bendro išsilavinimo. Anot pašnekovo, viskas prasidėjo nuo gimtadienių, kuriuos jiedu su žmona, gimę panašiu laiku, kartu ir švęsdavo. Atėjus „apvaliai“ sukakčiai – 30 ar 55 metams, – draugų paklausti apie dovaną, jiedu paprašydavo prisimesti prie paveikslo.

„Čia yra prisidėjęs Arvydas Žalpys (Kauno galerijos „Meno parkas“ vadovas – VŽ). Būdavo, nuvažiuojam pas jį į galeriją, jis parodo krūvą paveikslų ir sako: išsirink. Prisidėdavom patys, kiek trūkdavo iki reikiamos sumos, ir pirkdavom. Pirmas paveikslas, kurį išsirinkau, buvo Ramūno Čeponio. Paskiau atsirado kitų, jie buvo dovanojami kas penkeri metai, ne dažniau, nes tais laikais neturėjome galimybių jų pirkti, be to, prasidėjo verslai ir ne menai rūpėjo. Jau vėliau kilo noras tą Ramūną susirasti. Susiradau, paskambinau, prisistačiau. Susitikom, pradėjom draugauti ir praėjusį savaitgalį buvome jo studijoje Vilniuje, Užupyje. Su žmona seniai planavom Vilniuje pasidaryti „muziejų dieną“ – aplankėme MO muziejų, Antano Sutkaus parodą Nacionalinėje galerijoje, jo nuotraukų irgi turime. Ir su Arvydo rekomendacijomis turime šiek tiek kūrinių“, – pasakoja p. Audrius, nesileisdamas į platesnį savo meno kolekcijos aptarimą.

Tačiau mielai kalba apie muziką. Šeima daugelį metų keliauja pasiklausyti mėgstamų grupių koncertų: „Pink Floyd“, AC/DC, „Queen“, daugybės kitų. Bekalbant paaiškėja: p. Audrius jaunystėje grojo ne tik gitara šokiams. Septynerius metus mokyklos pučiamųjų orkestre jis pūtė tūbą. Gal todėl, sako, visada mėgo ir klasikinės muzikos koncertus, ir teatrą, ir operą, tik operetės ir miuziklų – ne.

Ponas Audrius pasakoja palaikantis gerus santykius su Kauno simfoniniu orkestru – „Minordija“ juos paremia, kiek leidžia korporacijos taisyklės, kaip ir galeriją „Meno parkas“. Beje, šio orkestro kompaktinė plokštelė – G. Verdi opera „Rigoletto“, įrašyta su šviesaus atminimo rusų baritonu Dmitrijumi Chvorostovskiu, praėjusių metų gruodį „Grammy“ apdovanojimuose buvo nominuota geriausių operos įrašų kategorijoje, apdovanojimai vyks vasario pradžioje.

Žodžio „mecenatai“ jis kratosi. Anot pašnekovo, pagal galimybes paremdama meno projektus, kompanija formuoja savo įvaizdį, augina žinomumą, tačiau nėra nei generaliniai, nei pagrindiniai rėmėjai, tik partneriai.

Apie meilę žmonėms

Kalbėdamas p. Audrius nuolat mini komandos svarbą ir kai daugybė įmonių skundžiasi darbuotojų trūkumu, jo klausantis neatrodo, kad įmonei tai būtų problema.

„Norinčių čia dirbti labai daug, taigi pasirinkimo galimybės labai didelės“, – šypteli jis. Anot pašnekovo, įmonės darbuotojai turi daug galimybių mokytis ir augti kompanijoje – jei žmogus gabus, žiūrėk, jis jau padalinio vadovas, o tokių pavyzdžių – ne vienas ir ne du.

„Pas mus nėra darbuotojų kaitos, įmonė auga. Aišku, tai, kaip žmogus jaučiasi kompanijoje, priklauso nuo vadovo, nuo to, kiek jis myli žmones“, – sako p. Audrius. Jo įsitikinimu, žmones labiausiai motyvuoja situacija, kai darbas tampa gyvenimo būdu.

„Aišku, ir geri atlyginimai, nauji automobiliai, visokių draudimų paketai, galimybės mokytis, tobulėti, augti. Pridėčiau ir mūsų mecenatystes, kad ir nedideles, jos leidžia eiti žmonėms į Filharmoniją, kitur. Be to, žmones formuoja ir aplinka, kurioje jie dirba, – mūsų biure kabo daug paveikslų. Per juos žmonės prisiliečia prie meno. Visa tai veikia ir kartais, matydamas, kaip visas gyvenimas čia verda, pasijuntu nelabai ir reikalingas.“

Panašu, kad esate svajonių bendrovė?

„Taip, esamuoju metu taip, tik svarbu neprisigirti, tfu tfu, tfu...“, – beldžia į stalą pašnekovas. Už jo nugaros – du iš pirmo žvilgsnio vienodi Ramūno Čeponio paveikslai. Sakyčiau, jog tai – horizontų, kuriuos reikia pasiekti, toliai.

Audrius Mackevičius

  • Gimė 1960 m. kovo 15d. geležinkelininko ir pradinių klasių mokytojos šeimoje, mažame kaimelyje Radviliškio rajone.
  • Mokėsi Kauno politechnikos institute (dabar – KTU), studijavo daug verslo programų, kursų, akademijų, iš kurių labiausiai įsimintina šveicarų verslo mokykla IMD.
  • Karjera. Nuo 1993-ųjų – 10 metų žaliavų duonos ir konditerijos pramonei verslas, vienas iš akcininkų ir pagrindinis vystytojas. 2003 m. – UAB „Minordija“ komercijos direktorius, nuo 2007 m. – vykdomasis direktorius. Nuo 2013 m. – ir įmonės „SIA Lanordija“ (Latvija) direktorius, nuo 2016 m. „OFI Baltic“ generalinis direktorius, 5 įmonių Lenkijoje direktorių valdybos narys, „OFI S&D grupės MT“ narys ir t. t.
  • Mėgstamiausią posakį p. Audrius turi ne vieną. „Kartu mes galime viską“ buvo pagrindinis „Minordijos“ šūkis. Kiti svarbiausi: „Žmonės yra svarbiausia, žmonės daro skirtumus“, „Pažadėjai – padaryk, būk žodžio žmogus“. Labai patinka apibūdinimas „Garbingas žmogus“.
  • Šeima – žmona, vaikai, anūkai, žentai. „Mūsų tarptautinė šeima yra didžausias džiaugsmas (žmonos mama buvo suomė, žentas – tikras graikas su visa didele gimine Graikijoje. Dar turiu abu tėvus, kurie daug prisidėjo formuojant mane tokį, koks esu).
  • Kaip leidžia laisvalaikį. „Turiu daug pomėgių. Krepšinis ir sportas apskritai, ypač komandinis. Gitara. Roko ir klasikinė muzika. Dramos teatras, filharmonija, opera. Gera muzika gyvai, džiazas. Knygos. Vaizduojamieji menai. Kinas. Kalnų slidinėjimas. Maisto gaminimas.“
  • Mėgstamiausia knyga. „Jų daug, bet daugiausia kartų esu perskaitęs E. M. Remarko „Tris draugus“.
  • Mėgstamiausias patiekalas: įvairūs patiekalai su jūros gėrybėmis, jų daugybė.
  • Mėgstamiausias gėrimas: geras vynas, bet labai patinka ir kefyras.
  • Kaip nuleidža garą. „Geriausiai – žaidžiant krepšinį, sportuojant arba grojant gitara ir ragaujant gerą vyną.
  • Mėgstamiausias prekės ženklas: kalbant apie aprangą, „Joop“ ir „Replay“, vienas labiau oficialaus stiliaus, kitas – laisvalaikiui.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Vyriausybė pritarė Macikų konclagerio „įpaminklinimui“

Vyriausybė trečiadienį pritarė planui, kaip tvarkyti buvusio nacių ir vėliau sovietų naudoto Macikų lagerio...

Laisvalaikis
2019.05.22
Pirmas kartas: prestižinį „Man Booker“ prizą laimėjo arabų rašytoja

Šių metų tarptautinį „Man Booker“ prizą laimėjo rašytoja iš Omano Jokha Alharthi. BBC pranešimu, tai...

Laisvalaikis
2019.05.22
J. Koonsas susigrąžino brangiausio šių dienų menininko statusą

Skulptorius Jeffas Koonsas (g. 1955) tapo šių laikų menininku, kurio darbas aukcione parduotas brangiausiai.

Laisvalaikis
2019.05.22
R. Meilutytė traukiasi iš profesionalaus sporto 27

Lietuvos plaukikė, Londono olimpinė čempionė Rūta Meilutytė baigia sportinę karjerą, pranešė Lietuvos...

Laisvalaikis
2019.05.22
Prabangos konglomeratas „Kering“ nesamdys nepilnamečių

Prabangos prekių ženklų grupė „Kering“ skelbia, kad daugiau nebesamdys modelių, kurie dar nėra sulaukę 18...

Laisvalaikis
2019.05.21
Mirė legendinis „Formulės 1“ čempionas Nikis Lauda 4

Mirė legendinis „Formulės 1“ lenktynių čempionas Nikis Lauda.

Laisvalaikis
2019.05.21
Kanų festivalio „Garbės auksinė palmės šakelė“ A. Delonui kelia aistras

72-ojo Kanų festivalio „Garbės auksine palmės šakele“ (Palme d‘Or) apdovanotas Alainas Delonas (g.

Laisvalaikis
2019.05.20
Vilniaus dailės akademija turi naują rektorių

Vilniaus dailės akademijos (VDA) rektore išrinkta tapytoja Ieva Skauronė (g.1978), pranešė VDA.

Laisvalaikis
2019.05.20
Darbą pradeda nauja kultūros viceministrė

Darbą pradėjo ministro Mindaugo Kvietkausko paskirta kultūros viceministrė dr. Ingrida Veliutė, jos...

Laisvalaikis
2019.05.20
Žinutė iš Valstybės pažinimo centro: nori taikos – ruoškis karui

1949 m. vasario 16 d. Minaičių kaime įrengtame bunkeryje aštuoni už šalies laisvę kovojantys partizanai...

Laisvalaikis
2019.05.19
Iliustruotoji istorija: spalvinga Lietuvos sporto jaunystė Premium

Krepšininkų bėdos dėl didelio ūgio, žaibo pritrenkti teisėjai futbolo aikštėje ir neįspūdingi sunkiosios...

Laisvalaikis
2019.05.19
Venecijos „Aukso liūtas“ Lietuvai – džiaugsmas ar ašaka gerklėje Premium

Praėjusį savaitgalį, kai aukščiausias Venecijos meno bienalės apdovanojimas – „Aukso liūtas“ – už geriausią...

Laisvalaikis
2019.05.18
Senieji kalbos darkytojai: anglicizmai tarp lietuvių prieš šimtmetį Premium 1

Ir taip jau yra buvę – besipiktinantys anglicizmų paplitimu šių dienų jaunimo kalboje savo „pykčio brolių“...

Verslo klasė
2019.05.18
Atidarytas Laisvės statulos muziejus, kainavęs 100 milijonų 8

Gegužės 16 d. visuomenei atidarytas garsiosios Laisvės statulos (angl. Statue of Liberty), vadinamos...

Laisvalaikis
2019.05.18
Clode‘o Monet paveikslą pirkėjas įvertino 110,7 mln. USD

Prancūzų dailininko, impresionizmo atstovo Claude‘o Monet (1840–1926) nutapytas paveikslas „Šieno kupeta“...

Laisvalaikis
2019.05.18
Pasikeitė lietuviškojo „Forum Cinemas“ tinklo vadovas

„Forum Cinemas“ kino teatrų tinklas Lietuvoje turi naują vadovą – nuo 2001 m. šioje organizacijoje dirbantis...

Laisvalaikis
2019.05.17
Galvų medžiotojas: vadovų rokiruotėms – aukso amžius, bet stebuklų nebūna Premium 6

Su Šarūnu Dyburiu, vadovų paieškos UAB „AIMS International Lietuva“ vadovaujančiuoju partneriu, susitinkame...

Laisvalaikis
2019.05.17
Dr. E. Aleksandravičius – apie Lietuvos verslo istoriją ir rinkimus Premium 1

Kaune, Valdo Adamkaus prezidentinėje bibliotekoje-muziejuje, pristatytas dviejų tomų kapitalinis veikalas...

Laisvalaikis
2019.05.16
Spektaklio režisierė: vartotojiška ir visuomenė, ir teatras

„Paradoksalu, kad gyvendami pertekliuje, kenčiame nesibaigiantį alkį. O sotumo jausmas tapo tik šventųjų...

Laisvalaikis
2019.05.15
Prasidedančiame Kanų festivalyje – ir Jimas Jarmuschas, ir Quentinas Tarantinas

Gegužės 14 d. Prancūzijoje, Žydrojoje pakrantėje, prasideda dvi savaites truksiantis 72-asis tarptautinis...

Laisvalaikis
2019.05.14

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau