Generolė Živilė Mikėnaitė: esu pokyčių vadovė

FOTOGALERIJA WEB_Živilė Mikėnaitė: esu pokyčių vadovė (15 nuotr.)

Živilė Mikėnaitė yra pirmoji Lietuvoje moteris generolė nuo pat 1918 metų, vadovaujanti Lietuvos statutinei organizacijai. Ji kalba žemoku balsu, aiškiai ir tvirtai, o pavadinimas „kalėjimų departamentas“ man nugarą ištiesina kur kas labiau nei susitikimas su jo vadove. Priešingai išankstiniam įsivaizdavimui, kad direktorė bus uniformuota ir griežta, p. Živilė vilki elegantiška suknele, avi aukštakulnius (nes prieš keletą metų taip liepė tuomet dar paauglė jos dukra) ir nė iš tolo nepanaši į bausmių atlikimo sistemos vadovę.

Kai pasakau tai VŽ „Savaitgalio“ pašnekovei, ši nuoširdžiai nusijuokia: „Iš pradžių ir mano draugai suglumdavo išgirdę, kur nuėjau dirbti.“

Karjera – likimo postūmis

Moteris pareigūnė seniai nieko nestebina. Juolab kino filmuose, kur siužetui ji prideda romantikos, o vaizdui ekrane – estetikos. Klausiu p. Živilės, ar ir ji, prisižiūrėjusi filmų, tapo policininke, svajojančia apie generolės laipsnį.

„Niekada nesvajojau tapti generole. Viskas susiklostė labai paprastai“, – gūžteli pašnekovė.

Taigi – baigusi matematiką Šiaulių pedagoginiame universitete, ji tapo matematikos mokytoja ir neilgai trukus suprato, kad nori „kažko daugiau“.

„Tai dėl to, kad esu nuolat alkana žinių“, – sako p. Živilė. Pasirinko studijuoti teisę, o kad būtų lengviau įstoti į VU, nusprendė padirbėti nepilnamečių inspektore, – juk buvo pedagogė. Baigusi Teisės fakultetą, toliau dirbo policijoje su vaikais, tas darbas jai patiko, o baigti matematikos mokslai nemaišė, priešingai, – jie padeda sistemizuoti ir skaičiuoti.

2003 m. ji gavo pasiūlymą užimti Kalėjimų departamento Personalo skyriaus vadovės pareigas.

2011 m. laimėjo konkursą tapti Kauno izoliatoriaus vadove, 2015 m. – KD direktore, ir vadina tai likimo pirštu: „Man kartais iš tiesų netikėtai viskas taip susidėlioja, kad atsiduriu reikiamu laiku reikiamoje vietoje.“

„O kodėl ne?“ – nusistebi pašnekovė, kai aš savo ruožtu nusistebiu, kad ji ryžosi dirbti įkalinimo įstaigų sistemoje, anaiptol neturinčioje gero vardo. – Man visada užteko avantiūrizmo. Mėgstu netradicinius sprendimus, ir darbe dažnai prašau: spręskim netradiciškai“.

Iš šiukšlynų į gėlynus

Vienas iš netradicinių p. Živilės sprendimų – vadovaujant Kauno izoliatoriui pradėtas įgyvendinti projektas „Iš šiukšlynų į gėlynus“. Pašnekovė sako, kad projekto esmė – ne vien gėlynų ir daržų sodinimas įkalinimo įstaigų teritorijose: „Apie šį projektą gali galvoti su šypsena, tačiau ir mūsų galvose, ir širdyse kartais tokie šiukšlynai... Todėl man jis visomis prasmėmis dėliojasi labai gražiai: tai ir gėlės, ir gražesnė aplinka visiems, ir deramos sąlygos žmonėms, ir nuteistųjų užimtumas, ir atnaujinti pastatai.“

Gėlynai ir daržai – gražu, tačiau kalėjimų sistemos pertvarkos jie dar nereiškia. Paklausta, kokios vizijos vedama dalyvavo KD konkursuose, jo vadovė sako pirmiausia siekusi keisti žmogiškuosius santykius. Ji pasakoja, jog dar dirbdama KD Personalo skyriaus vadove, metus – ir Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininke, nuolat raginusi įkalinimo įstaigų vadovus kurti pagarbius santykius ir su darbuotojais, ir su nuteistaisiais.

„Visi sakydavo: tai neįmanoma, nesvaik. Tada pasakiau: įmanoma. Reikia pradėti nuo pagarbos, nuo vienas kitam pasakomo „labas rytas“. Kai mokiausi Prancūzijoje, Žmogiškųjų išteklių valdymo mokykloje, man labai patiko, kad žmonės, susitikus žvilgsniams, nusišypso, tarsi dovanotų vieni kitiems gėrį. O kodėl mes turime pykti ant sulaikyto žmogaus ar rodyti jam nepagarbą? Ar jis nuo to taps geresnis? Ar mums nuo to taps lengviau?“ – retoriškai klausia p. Živilė, savo pavyzdžiu rodžiusi, kad įkalinimo įstaigose įmanomi ir kitokie, pagarbūs, santykiai. Po 2 metų tokios pagarbos politikos Kauno tardymo izoliatoriuje vienas sulaikytas ukrainietis jos paklausė, ar čia – parodomasis izoliatorius.

„Klausiu, kodėl. Sako, jūsų net raktininkai pagarbiai elgiasi, taip nebūna. Man tai buvo didžiausias įvertinimas. Vadinasi, galima pasiekti pagarbos, švaros, tvarkos. Tokios aplinkos reikia ir darbuotojams, juk jie irgi „sėdi“ kartu“, – šypsosi pašnekovė.

Ne viešbučių tinklas

Kalėjimų departamento funkcija – prižiūrėti Lietuvoje esamus tardymo izoliatorius – Šiaulių, Kauno, Lukiškių kalėjimo, taip pat – Alytaus, Kybartų, Marijampolės, Panevėžio, Pravieniškių, Vilniaus pataisos namus, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus, laisvės atėmimo vietų ligoninę, probacijos tarnybas, mokymo centrą, valstybės įmonę „Mūsų amatai“ su jos filialais.

Tose įstaigose kali apie 7.000 žmonių. Dar skaičiuojama apie 8.000 nuteistųjų, kurių bausmės dėl vienų ar kitų priežasčių nesusijusios su laisvės atėmimu. Jais rūpinasi probacijos tarnyba – po visą Lietuvą apie 250 žmonių.

KD vadovė prisimena, kad advokatas Leonas Virginijus Papirtis sykį pajuokavo, jog ji – didžiausio Lietuvoje viešbučių tinklo direktorė.

„Ir dar kokio, sakau, mes ir gydom, skalbiam, kerpam, maitinam, rengiam, mokom, atkuriam socialinius ryšius. Mes darome viską: tai valstybė valstybėje, – vardija p. Živilė. – Aš tą „tinklą“ noriu pakelti į aukštesnį lygį: po 5 metų KD turi būti geriausia statutinė organizacija Lietuvoje. Kad darbuotojų būtų pakankamai ir jie gerai jaustųsi, kad atlyginimai būtų didesni, pastatai – naujesni, kad būtume aprūpinti reikiamomis saugumo priemonėmis.“

Pokyčių jau yra

Šiuo atveju vien norų nepakanka. Stereotipinis mąstymas sako, kad pinigai – svarbiau.

„Kai kur – pinigai, bet kai kur galima padaryti iš vidinių resursų – taip, kaip mes, moterys, namuose mokame susidėlioti, kad pataupytume. Prisiminkite, kaip anksčiau būdavo: išverdame sriubą iš kauliukų, nugramdome nuo jų mėsą, ją sumalame ir iškepame lietinių su mėsos įdaru. Juk ką gali moterys?“ – juokiasi pašnekovė.

Viską!Su p. Živile į bausmių vykdymo sistemą atėjo pokyčių. Paklausta, ką rado pradėjusi vadovauti KD ir nuo ko atsispyrė, pagaliau – ar sulaukė pasipriešinimo, juk, kad ir kaip žiūrėtum, įsibrovė į tradiciškai vyriškų profesijų sritį, ji sako, jog pirmasis – įsivertinimo etapas – jai priminė apleistą sodą, kuriam sutvarkyti reikia komandos. Tokios, kur vienas nupjauna šakas, kitas jas išneša, trečias sugrėbia likučius ir taip palengva sutvarkomas kiekvienas kampelis.

Ne kritikuoti, o daryti

„Nenoriu kritikuoti buvusių vadovų, nes laikausi principo: geriausia kritika – padaryti geriau“, – šypteli pašnekovė.

Viena iš jos įdiegtų naujovių – ataskaitiniai įstaigų vadovų susirinkimai darbuotojams ir visuomenei, nes vadovai turi išmokti atsiskaityti už tai, ką padarė ir kur eina. Įvesdama šią tvarką ji turėjo keletą tikslų: kad vadovai su komanda rengtų pranešimus, tobulėtų, išmoktų šnekėti, ir kai kuriems tai buvo visiškai nauja.

Lietuvos bausmių vykdymo sistemoje p. Živilės iniciatyva „atsitiko“ apie 20 naujų dalykų: visi pareigūnai aprengti uniformomis, nupirktos konvojinės mašinos, pradėtas profesinis mokymas, pradėjo veikti pusiaukelės namai, motinos ir vaiko namas, kinologijos centras, įdiegtas konferencinis ryšys, pradėti kelti atlyginimai...

„Žinoma, kai kas pradėta daryti anksčiau, kai kur reikėjo stipraus postūmio. Vienu metu supratau, kad ir man sunku, ir kai kuriems žmonėms nelengva prie naujovių prisitaikyti“, – kalba p. Živilė. Anot jos, tai, kad žmogus departamente išdirbo 20 ar daugiau metų, savaime nėra jo darbo kokybės rodiklis. Svarbiau – kaip jis dirbo, kokios naudos įstaigai davė.

„Deja, kai kurie mano, kad rodiklis, ir tai yra sovietinis mąstymas. Sau įvardiju tai kaip žmogiškųjų išteklių krizę. Suprantu, kad viena to pakeisti nepajėgsiu. Kad manimi patikėtų, reikia uždegti vienas akis, tada – kitas, trečias“, – kalba p. Živilė. Antai projektu „Iš šiukšlynų į gėlynus“ irgi ne visi iškart patikėjo. Dabar projektas plečiasi: įkalinimo įstaigose žydi gėlynai, kitąmet planuojama atidaryti nuteistųjų medžio skulptūrų parką, Pravieniškėse nuteistieji augina bonsų medelius ir t. t.

Visuomenės baimės

Tai, ką girdžiu, visai neatitinka mano įsivaizdavimo apie Lietuvos įkalinimo įstaigas. Manau, kaip ir didžiosios daugumos kitų Lietuvos piliečių.

„Taip, – linkteli pašnekovė, – todėl mums sunku bet ką daryti, nes visuomenė žino, kad čia viskas baisu ir blogai. Arba – jie bijo to, ko nežino.“ Anot jos, būdų pakeisti tokį požiūrį esti, pirmiausia – žinomumas.

„Štai mes dabar šnekamės, ir jūs stebitės, kad mes ir tą, ir aną darome. O ar žinote, kad Vilniaus pataisos namų nuteistieji hospise slaugo onkologinius ligonius, moterys mezga kojinaites vaikams ir kariams, kad nuteistieji prieš lapkričio 1-ąją tvarko kapus. Antai Kaune tvarkėme apleistus kunigų kapus, bet žmonėms tai neįdomu, žiniasklaida tų dalykų nemato. Pavyko ir kita akcija – Sereikiškių parke iškelti inkilėlių. Taip nuteistieji bando tiesti ranką visuomenei, tačiau šioji sako „ne“. Bet mes bandėme, bandome ir bandysime. Juk nuteistajam irgi skauda, jis irgi turi širdį. Taip, jis nusikalto. Tebūnie aštuonis kartus. Bet nesmerkime jo, padėkime atsistoti, juk jis – irgi žmogus. O jeigu į jį žiūri kaip į žvėrį... Kitas dalykas, – toks visuomenės požiūris nustumia ne tik nuteistuosius, bet ir sistemos darbuotojus.“ Ponia Živilė sutinka – taip, problemų yra daugybė: „Tai ir narkotikai. Ir tai, kad kadaise tų nusikaltusiųjų niekas nemylėjo, netikėjo jais. Tačiau būna, kad žmogus atsitiesia ir po labai didelių nuopuolių. Vėlgi – kol turime lagerinę sistemą, tai yra labai sunku.“

Pamačiusi klausiamą mano žvilgsnį, ji stabteli. Paaiškina, kad „lagerinė tarybinė sistema“ reiškia, kad kalėjimo kamerose kali ne po vieną ar du nuteistuosius, kaip matome kino filmuose, o po 60, 30, 20.

„Tai didžiausia mūsų sistemos problema. Kai vienoje erdvėje stovi 30 lovų, užkardyti įvairiausius teisės pažeidimus – narkotikus, telefonų skambučius, smurtą – žiauriai sunku. Subkultūra klesti, ir prie kiekvienos lovos pareigūno nepastatysi. Esu be galo dėkinga įstaigų direktoriams, kurie geriau ar blogiau suvaldo tą sistemą“, – kalba p. Živilė.

Paklausta, ar išties ji gali sakyti, kad „suvaldo“, pašnekovė linkteli: „Turimomis mūsų sąlygomis ji tikrai suvaldyta. Kai mus moko norvegai, turintys kitą kamerų sistemą, pagaliau – kitą mentalitetą, galvoju, – pabandytumėte jūs suvaldyti tai, kas čia yra.“

Anot KD vadovės, išties sistemai reikia lėšų, naujų pastatų, bet ne mažiau – kvalifikuotų darbuotojų. Kai kurių dabartinių tenka atsisakyti, kiti mokosi, ateina naujų. Ji pasakoja gal prieš kelerius metus suvokusi, kad nereikia skubėti darbuotojų atleisti, jeigu kas nors blogai. Reikia juos augintis, tikėti jais.

Daug vilčių p. Živilei teikia nauji darbuotojai. KD mokymo centras šių metų pradžioje išleido pirmuosius devynis, dabar jų mokosi apie 30. Ji pati ėjusi kalbėtis su studentais, – nes svarbu, kokie žmonės ateis dirbti.

„Žinokite, nuostabūs žmonės, jie mane sužavėjo užsidegimu ir tikėjimu. Manau, jeigu bus daugiau tokių, sistema tikrai pasikeis“, – kalba KD vadovė. Gal, svarsto ji, pasieksime tokį lygį, kaip Lenkijoje, kur labai stipri pagarba uniformai ir statutiniams tarnautojams, dėl to lenkai neturi imuniteto tarnybos, kaip mes, kuri gaudytų, ar pareigūnai nepiktnaudžiauja tarnyba. Ji sutinka, taip, žmonės ir patys išeina iš sistemos – dėl menkų atlyginimų, dėl kai kurių įstaigų vadovaujančio personalo požiūrio į pavaldinius.

„Viešpatie, sakau, kur jūs, direktoriai, dingsite be šitų prižiūrėtojų“, – kalba KD vadovė.

Paklausta, koks yra jos įsivaizduojamas bausmių atlikimo sistemos darbuotojo ir apskritai viso KD idealus paveikslas, p. Živilė vardija: „Profesionalus, orų atlyginimą gaunantis darbuotojas, atitinkamai oriai bendraujantis su nuteistuoju. 80% dirbančių nuteistųjų (šiuo metu dirba tik 30%). Kuo trumpesnės bausmės, ypač jei nusižengta pirmą kartą. Suvaldyta narkomanijos problema, su kuria tvarkytis labai sunku, nes nuteistieji į įkalinimo įstaigas ateina jau priklausomi.“

Poslinkių yra

Anot pašnekovės, teigiamų poslinkių matyti. Mažėja nuteistųjų: per kelerius metus nuo 8.500 iki maždaug 7.000 dabar. Tai lemia ir profesionalėjantis prokurorų, teisėjų darbas, ir tai, kad emigruoja ne vien geriausieji.

„Juda“ nauji pastatai – Marijampolėje, kitais metais bus Alytuje. Pravieniškėse statybos užtruko dėl viešųjų pirkimų procesų teisinių dalykų, – kilo pavojus, kad Norvegijos fondų skirtos lėšos bus laiku nepanaudotos.

„Einame į priekį. Ne taip sparčiai, kaip lenkai, kurie turi daug naujų kalėjimų, arba estai, beveik visus naujus turėsiantys po 2 metų, bet einame‘, – šypteli p. Živilė. Ji priduria, kad numatyta iš Vilniaus centro iškelti Lukiškes, bet tam reikia pinigų. Planuojamas naujas Šiaulių tardymo izoliatorius, Skuodo savivaldybė neseniai sutiko regione pastatyti nedidelį kalėjimą, nes, sako p. Živilė, – suprato, kaip supranta visame pasaulyje, kad tai naudinga ir darbo vietų, ir infrastruktūros požiūriu.

Visuomenės nuomonę (bet kuriuo klausimu) lemia mūsų tradicijos ir mentalitetas. Antai neseniai paskelbtas tarptautinis tyrimas rodo, kad esame mažiausiai atjaučianti tauta, tad visai nenuostabu, kiek nepasitenkinimo ne taip seniai būta dėl vadinamųjų pakelės namų. Steigti juos iš Norvegijos finansavimo mechanizmo lėšų sumanyta p. Živilei vadovaujant Kauno izoliatoriui. Bandė atidaryti juos Šiauliuose, bendruomenė atsisakė, Kaune buvo tas pats. Galiausiai, įveikus visuomenės pasipriešinimą, pakelės namai buvo atidaryti Alytuje, palaikant merui Vytautui Grigaravičiui, buvusiam policijos generaliniam komisarui.

„Nepatikėsite, dabar ten tylu ramu. Pusiaukelės namų gyventojai kaimynams žolę nupjauna. Lygiai taip pat buvo su motinos ir vaiko namais Panevėžyje, jiems prieštaravo net savivaldybė. Tuomet pasakiau, ne, čia neatsitrauksime, negalime leisti, kad vaikai irgi sėdėtų kalėjime. Už Norvegijos pinigus buvo nupirktas namas, apmokyti socialiniai darbuotojai. Manau, aplinkiniai gyventojai dabar nemato jokių problemų“, – sako p. Živilė.

Po pauzės priduria: „Pakeisti ką nors įsisenėjusio būna labai sunku. Reikia labai tikėti. Aš tikiu gėriu“, – šypteli p. Živilė. Anot jos, visuomenės pasipriešinimui įveikti paprasčiausiai stinga lėšų – KD neturi tokio finansavimo kaip policija – nei veiklai viešinti, nei etatams.

„Nesiskųsiu, bet pas mus daug kartų mažiau etatų nei policijos departamente. O sričių – begalė, juk mes valstybė valstybėje. Šiuo atveju turi galvoti, ką iš turimų sąlygų padaryti geriausia, kad eitum į priekį“, – dėsto p. Živilė.

Svarbiausia – sąžiningumas

Kalbėdama ji ne sykį mini žodžius „dėmesys“, „orumas“, „pagarba“. Klausiu, kokios jos savybės jai pačiai svarbiausios kaip profesionalei.

„Pirmiausia sąžiningumas. Nuo mažens tėvai mokė: nemeluok, kad ir kas būtų. Tai labai svarbu, – ateiti ir pasakyti: suklydau. Bendraudama su vadovais aš nebandau išsisukti, apsimesti geresnė. Jei padarėme klaidą, gerai, padarėme, bet dabar sėskime ir spręskime, kad ji nesikartotų. Jeigu ją dengsime, ji vis tiek išlįs, ir visiems paskiau bus nuo to nepatogu. Juk kuo daugiau turi informacijos, tuo geresnį gali priimti sprendimą – ir kaip vadovė, ir kaip mama, ir kaip žmona. Tai man labai svarbu gyvenime – nemeluoti nei sau, nei kitiems“, – kalba p. Živilė.

Ir vyrai būna bobos

Moterys verslininkės dažnai prasitaria, kad dirbti tradiciškai vyrų vadovaujamame pasaulyje joms nėra lengva. KD direktorė sako, kad jai nėra sunku, o tai, kad yra moteris, ji išnaudoja kaip pranašumą: „Vyrai vienas kitą gali nesunkiai atspėti, nes žino, kaip galvoja kiti vyrai. Su manimi jiems sunkiau: esu nenusakoma, mane sunkiau prognozuoti kaip vadovę.“ Ji neslepia, kad iš pradžių teko susidurti su požiūriu, jog yra „boba“, tačiau savo užsispyrimu ir darbais, žiniomis, kompetencija, patirtimi įrodė, jog jis klaidingas.

„Juk vyras nebūtinai elgsis vyriškai, jų yra visokių, kaip ir moterų. Ir man jau yra tekę pasakyti: „Vyrai, būkit vyrai. Nežaiskit užnugario žaidimų, nederkit vienas kito, ateikit ir pasakykit, kokia yra problema, spręskime ją ir eikime į priekį“, – kalba p. Živilė.

Paklausta, ką generolė, KD direktorė veikia laisvalaikiu, ji gūžteli: „Tą patį, ką ir visi. Skaito, žiūri filmus, miega, daug vaikšto. Kasdien – po 10.000 žingsnių, per atostogas – ir 20.000. Bendrauja su giminėmis, mokosi. Mėgsta daryti valgyti, bet visada mieliau vietą virtuvėje užleidžia vyrui – vyrai už moteris yra kur kas geresni kulinarai.“

Ar atsitinka, klausiu, kad ką nors padariusi pamanote: „Na va, pasielgiau kaip tikra generolė?“

„Būna, kad galėjau švelniau... Nors mūsų sistemoje norint ką nors pasiekti, reikia griežtumo. Demokratiją jau išbandžiau, manau, jog kol kas, norint viską sudėlioti į savo vietas, reikia diktatūros“, – sako KD direktorė.

Esate maksimalistė?

„Gal perfekcionistė. Noriu padaryti gerai. Kam apskritai daryti, jeigu darai negerai. Esu darbšti, gal tai paveldėta. Kiek yra žmonių, kurie guli prie televizoriaus ir keikia valdžią. O ką jie padarė, kad būtų geriau? Kartais žmonėms sakau: jūs norite, kad jūsų vaikus mokykloje mokytų geriausi mokytojai. Ligoninėje norite gauti geriausią paslaugą. Pagaliau – kad keliai būtų geri. Tai ir patys privalote daryti viską aukščiausiu lygmeniu ir geriausiai, ne tik ateiti ir išeiti iš darbo. Tai, kas nuo jūsų priklauso, turite padaryti geriausiai. Jeigu visi darysime geriausiai, gerai ir bus“, – šypteli p. Živilė.