Grįžimas iš Žydrosios pakrantės
Visi eksponuojami paveikslai nutapyti Prancūzijos pietuose, prie Viduržemio jūros. Kaip iš Leckavos, kaimo Žemaitijoje, kilęs Antanas Liutkus atsidūrė Paryžiuje, po to – Vilfranše, miestelyje prie Nicos, kur nusipirko vilą „Amerika“? Žydrojoje pakrantėje būta ir vilų lietuviškais vardais – „Ariogala“, „Svėdasai“. Kaip jos ten atsirado? Apie Liutkų šeimos bičiulystę su jų savininkais – Savickių, Klimų šeimomis bei kitais lietuviais – ir, pirmiausia, apie tėvo aistrą tapyti rašytojas Valdas Papievis kalbasi su Antano Liutkaus sūnumi Perkūnu Liutkumi.
„Tapyti buvo tėvo aistra“, – sako Perkūnas, seserį Eglę ir brolį Antaną Gediminą užkrėtęs idėja surengti tėvo darbų parodą Lietuvoje. Gimęs prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, jis prisimena, kad noras išsisakyti spalvomis tėvo neapleido visą gyvenimą, tik tam trukdė darbas ir istorinės aplinkybės.
Apie Antano Liutkaus tapybą
Pasakoja Perkūnas Liutkus: „Dar mokydamasis progimnazijoje Viekšniuose, tėvas su broliu Juozu lankė dailės mokyklą. Vėliau šeima persikraustė į Mažeikius, juodu ten baigė gimnaziją. Baigimo atestate jo pažymys už piešimą – penketas. Vėliau Kaune tėvas baigė Teisės fakultetą. 1937 m. pradžioje jį paskyrė į Lietuvos atstovybę Paryžiuje antruoju sekretoriumi. Nuotraukose mačiau, kad per tų pačių metų vasaros atostogas jis buvo atsivežęs į Lietuvą molbertą, nusipirktą Paryžiuje, ir tapė, daugiausia gamtoje. Kai gyveno ir dirbo Paryžiuje, jau nebeturėjo tam laiko.
Jo vaikystės laikų draugas buvo žinomas tapytojas Leonardas Kazokas. Jis atvažiavo pas mano tėvą 1937 m., jie kartu nuėjo į Montmartrą, nupaišė po paveikslą. Suradau Leonardo Kazoko paveikslą – jame matyti Sacre Coeur, Šventosios Širdies bazilika. O mano tėvo paveikslas nufotografuotas, bet pati drobė dingo.
Sovietams užėmus Baltijos kraštus, Prancūzijos valdžia diplomatus išsiuntė į Prancūzijos pietus, mano šeima apsigyveno čia, Vilfranše, prie Nicos. Nebebuvo nei darbo, nei tautos ar visuomenės reikalų – nieko. Tada tėvas laisvojo klausytojo teisėmis užsirašė į Nicos dailės mokyklą, vėl pradėjo tapyti. Nuo 1945, 1946 m. jis čia, Nicoje, dalyvaudavo labdaros organizacijų rengiamose parodose. Su tuo pačiu molbertu, kurį buvo nusipirkęs Paryžiuje, Montparnase, jis išeidavo pajūrio, kalnų, miško link ir tapydavo.
Daug laiko tam neturėjo – pirmiausia jam reikėjo užtikrinti šeimai pragyvenimą. Algos jis nebegavo, iš ko gyventi? Daržas, triušiai, vištos. Dar – ožka.
Kai karas baigėsi, atėjo žinia, kad Lietuva okupuota, ką jis darys kita? Tai ir toliau tapė. Vilfranše susidarė nepriklausomų dailininkų draugija. Joje buvo 30–40 narių, nuo pat pradžios mano tėvas buvo jos vicepirmininkas. Jis iš jų vienintelis Vilfranše 1953 m. surengė personalinę parodą.
Kiek žinau, tėvas paveikslų nepardavinėjo, turbūt tik vieną kitą drobę pardavė. Gal jis jas dalydavo, gal po karo atvažiuojantiems lietuviams dovanodavo, kad tiek mažai išliko?
Vėliau jis dirbo VLIK’e, Tiubingene, paskiau buvo perkeltas į Paryžių ir vėl ėjo, tada jau nebeoficialaus, Lietuvos atstovybės sekretoriaus pareigas. Čia, prie Viduržemio jūros, atvažiuodavo tik per atostogas. Ir tapydavo. Manau, tėvas per savo gyvenimą nutapė 40–50 paveikslų, daugiausia – 1945–1953 m.
Jo tapyboje atsispindi savotiška nuostaba. Atvažiuoji iš Šiaurės ir matai: dangus mėlynas, jūra mėlyna, palmės žalios, stogai – raudoni... Šviesa. Ir tos šviesos – marios.
Įdomiausia jam buvo jūra. Gal todėl, kad tenai, iš kur jis kilęs, jūros nėra. Jis pasiimdavo molbertą ir eidavo į vieną arba kitą uostą tapyti, prie jūros praleisdavo ištisas valandas. Yra paveikslų, kur nutapytos tos pačios vietos. Vieną kartą prieš audrą, tą pačią ar kitą dieną – jau po audros: jūra keičiasi, visos spalvos mainosi.
Uoste netoli mūsų tuomet buvo labai gražių žvejų laivelių. Dabar jie dingę, dabar – tik turtingų anglų, amerikonų, rusų jachtos. Bet tais laikais tėvo didžiausias malonumas buvo pėsčiomis eiti iki ten, kur uostas, kur jūra, kur tie laiveliai.
Daugiausia tėvas tapė peizažus. Portretus – tik pasitaikius progai arba pagal užsakymus. Man pozuoti visai nepatiko; jis tapė vieną mano paveikslą, bet liko nebaigtas. Jis mane, galima sakyti, privertė pozuoti. O mano sesuo buvo jaunesnė, jis ją paišė angliukais arba paišeliu.
Kita jo kūrybos dalis – natiurmortai. Dar nuo Viekšnių laikų jis piešdavo gėles. Pamerkdavo bukietą, prie jo padėdavo Rūpintojėlį, kokį nors šventąjį ir vieną arba du obuolius. Obuolys – natiurmortų tradicija. Nežinau, kodėl. Man obuolys primena Adomą ir Ievą. Visi impresionistai natiurmortuose dažnai padėdavo obuolį. Man atrodo, kad tai – užuomina į Adomą ir Ievą. Į prarastojo rojaus legendą.
Dar vienas tėvo motyvas buvo alėja. Pas mus čia yra apie 100 m vynuogynų alėja. Jis ją tapydavo pavasarį, vasarą, rudenį, ir kiekvieną kartą lapai būdavo kitokie. Jis labai įdomiai darė: alėja turi struktūrą – vynuogės auga ant geležinių strypų skeleto, pasidaro kaip tunelis. Tėvas nupiešdavo tą skeletą ir paskui pridėdavo spalvų – pagal metų laikus.
Spalvos jam buvo labai svarbios. Lietuvoje žiemos ilgos, viskas pilka. O čia – matai jūrą, alyvmedžiai ir palmės nepameta lapų, visus metus žalia. Yra gėlių ar nėra, tai jau kita istorija. Bet tu matai, kokios jo paveiksluose spalvos ir kaip jis keliais potėpiais gali sukelti emociją.
Aš su tėvu dažnai eidavau pirkti dažų. Jie labai brangiai kainuodavo, tai jis galvoje pasidarydavo sąrašą. Prisimenu dažų, kurių jis ieškodavo, pavadinimus. Svarbiausia spalva jam buvo „Vermillon“, jis pasirašydavo „Vermillon“ spalva.“
Apie gyvenimą viloje „Amerika“
Antrojo pasaulinio karo negandos lietuvius išblaškė po visą pasaulį, kai kurie jų prieglobstį rado Žydrosios jūros pakrantėje. Čia buvo Nepriklausomybės Akto signataro, pirmojo Lietuvos pasiuntinio Prancūzijoje Petro Klimo vila „Svėdasai“, rašytojo ir buvusio Lietuvos ambasadoriaus Švedijoje Jurgio Savickio vila vadinosi „Ariogala“, Antano Liutkaus šeimos vila išsaugojo senąjį namų pavadinimą „Amerika“. Perkūnas Liutkus pasakoja, kad „Amerikos“ durys buvo atviros visiems lietuviams, čia lankydavosi ir tuo metu Grenoblyje gyvenęs poetas Jonas Aistis, vėliau – semiotikas Algirdas Julius Greimas.
Pasakoja Perkūnas Liutkus: „Mūsų vila „Amerika“ buvo visiems lietuviams atviri namai. Į ją atvažiuodavo mano tėvo bičiuliai iš jaunystės laikų. Tie, kurie po karo atsidūrė Paryžiuje, dažnai norėjo vykti dar toliau, į Ameriką. Bet pakeliui beveik visi čia praleido savaitę ar net keletą mėnesių.
Kai buvome maži, mums su seseria visa tai buvo truputėlį kaip cirkas – vieni išeidavo, kiti ateidavo. Kai pradėdavo kalbėti apie rimtus dalykus, mus išvarydavo. Niekada negirdėjau rimtos diskusijos. Mes, vaikai, buvome apsaugoti nuo bet kokių problemų.
Kai tėvas dirbo Valstybės kontrolėje, jo uždavinys buvo tikrinti sąskaitas. Viena jo misijų buvo nuvažiuoti į Stokholmą patikrinti Lietuvos ambasados sąskaitų, ambasadoriumi Švedijoje tuo metu dirbo rašytojas Jurgis Savickis. Viskas ten buvo gerai. Taigi su Jurgiu juodu buvo pažįstami nuo 1935 ar 1936 metų. Paskui – atsitiktinumas ar sutapimas. Kai mano tėvai atvažiavo į Vilfranšą, Savickis čia jau gyveno, už kokių 25 kilometrų turėjo nusipirkęs namą. Šeimos bendravo, Savickis sutiko būti mano krikštatėviu.
Atvažiuodavo ir poetas Aistis, jis studijavo Grenoblyje. Kai atėjo karas, jam nukirpo stipendiją, jis įsidarbino knygyne, o gal merijoje. Susirašinėjo su mano tėvu, šis jį pakvietė atvažiuoti. Grenoblis – Alpėse: kalnai ir sniegas. Čia Aistis pabūdavo gana ilgai. Jis nutarė, kad bus mano dėdė, antrasis dėdė. Taigi turėjau du dėdes rašytojus – dėdę Jurgį ir dėdę Joną.
Dar ir dabar turiu sąsiuvinį, kuriame Aistis užrašė Lietuvos himną ir mane mokydavo. Tada man buvo treji ar ketveri metai. Jis čia ir kurdavo. Tuomet atsistodavo ir pradėdavo kalbėti. Pirmosios jo čia sukurtos poezijos data yra 1941-ųjų Velykos, man tada buvo pusantrų metų. To aš negaliu atsiminti, bet prisimenu, kaip jis sėdėdavo ir lėtai deklamuodavo.
VERSLO TRIBŪNA
Vilniuje miesto gyvenimo centre „Europoje“ atsinaujinęs „Lemon Gym“ kelia čia besikuriančio sporto, grožio ir sveikatingumo „hubo“ kartelę dar aukščiau. Sporto klubų tinklas modernizuoja esamus klubus, atveria naujus ir siūlo paslaugas, kurių iki šiol sporto klubų narystėse nebuvo. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – atnaujintas ir dar didesnis „Lemon Gym“ klubas „Europoje“. Per paskutinius kelerius metus į klubo atnaujinimą, praplėtimą, naujų paslaugų įvedimą buvo investuota beveik 400 tūkstančių eurų.
Prieš dešimtmetį pristatę ikoniškąjį švedų prekių ženklą „Hästens“, jo atstovai žengia dar vieną žingsnį gero miego ambasadorystės linkme: siekia suburti kokybiškų lovų, čiužinių bei miego aksesuarų gamintojus. Šiandien pirkėjams jie siūlo ir gilias šaknis turinčios britų kompanijos „Vispring“ produktus.
Miesto gyvenimo centre „Europa“ kuriamas sporto, grožio ir sveikatingumo „hubas“. Daugiau nei 2,3 tūkst. kv. metrų ploto patalpose savo flagmaną atidarys sporto klubų tinklo lyderis Lietuvoje „Gym+“. Šio klubo įrengimui numatomos didžiausios investicijos į vieną klubą tinklo istorijoje.
Išlaikymo vaikams klausimai yra vieni jautriausių šeimos teisės santykiuose. Jie neatsiejami nuo vaiko teisių ir interesų apsaugos, o jų sprendimas teismuose dažnai priklauso nuo įvairių aplinkybių – tiek tėvų turtinės padėties, tiek besikeičiančių vaiko poreikių. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos bei teismų praktika nustato pagrindus, kokiomis sąlygomis išlaikymo dydis ar forma gali būti pakeisti, siekiant užtikrinti, kad vaikui visada būtų garantuotos gyvenimo, mokymosi ir vystymosi sąlygos ir teikiamo išlaikymo proporcingumas tėvų turtinei padėčiai.
Yra likę laiškų – Aistis rašo iš Grenoblio. Apie tai, kaip jam nebenori mokėti stipendijos, kaip jam ilgu Lietuvos, kaip jis nori grįžti namo. Bet kaip? Ir ką jis darys Lietuvoje? Dabar skaitant, labai liūdni laiškai. Juos perskaičiau po mamytės mirties – ji juos išsaugojo. Šeimos archyve buvo ir Savickio laiškų, visus juos perdaviau Literatūros institutui Vilniuje.
Tie žmonės buvo kaip laivo nuolaužos – jūra juos atbloškė į šį krantą ir paliko. Tautos nebėra. Valdžios nebėra. Ir krašto jau nebėra...
Čia, Vilfranše, buvo mūsų vila „Amerika“, Klimų Grase vadinosi „Svėdasai“, Savickio – „Ariogala“. Buvo ir pulkininko, karo atašė Lanskoronskio, nebeatsimenu, kaip ji vadinosi. Jie negalėjo atsivežti gimtinių, tad atsivežė gimtinių vardus. O mūsiškė „Amerika“ paliko „Amerika“ – ji taip nuo seno vadinosi. Šiuose kraštuose tokia tradicija – nusipirkęs namą, nekeiti jo vardo.
Aistis į Ameriką išvažiavo vienas pirmųjų – 1946 ar 1947 metais. Man buvo aštuoneri. Savickis mirė 1953-iaisiais.
Kiek vėliau po karo ir Greimas čia atvažiuodavo, beveik dešimt metų. Atvažiuodavo jo draugai – filologai ir filosofai. Aš tada buvau jau gerokai vyresnis. Jie visi valgydavo atskirai, po to susirinkdavo. Mano darbas buvo padaryti kavos. Ir jie kalbėdavo, kalbėdavo, o aš klausiausi, nelabai ką supratau, bet man įėjo į galvą. Ir nejučiomis, pats to nesuvokdamas, tapau semiologu.
Vienoje klasėje aš, paauglys, buvau paliktas antriems metams. Mamytė paprašė Greimo, kad vasarą jis man padėtų. Mes kalbėdavomės kiekvieną dieną. Jis manęs prašydavo apie ką nors parašyti, kartą – papasakoti apie savo kelionę. Aš jam ir parašiau: traukinys išvažiavo 12.15. Pirmoji stotis buvo tokia ir tokia. Stovėjo dvi minutes. Paskui buvo kita stotis, vėliau – tunelis. Greimas pradėjo juoktis: tu čia traukinio kelionę pasakoji, bet ne savo.
Greimas jau tada įspėjo dėl vieno dalyko. Tuo metu pradėta kalbėti apie Europos Sąjungą. Buvo projektas sukurti Europą, remiantis anglies ir plieno sutartimis. Greimas man išaiškino, kad tai – labai blogai: jeigu šitaip pradedi, kiši pirštą, kurio paskui nebegalėsi ištraukti. Jis išaiškino, kas laukia tokios Europos: iš tingumo valstybės atsisako suvereniteto, bet nesukuriama veiksmingų institucijų, kurios apimtų visas valstybes ir vadovautų, galiausiai valdžią perima biurokratija ir viskas baigiasi jos priimamais reglamentais ar direktyvomis. Taigi visi pradeda sukčiauti – ir valstybės, ir atskiri mafiozai.
Kalbėdavomės apie įvairiausius dalykus – ir apie politiką, ir apie kiną, vesternus. Tai buvo būdas atverti mano protą pasauliui. Su Greimu aš išmokau galvoti apie tai, kas darosi, galvoti ne apie tai, kaip šitai veikia, bet kodėl šitai taip veikia. Aš į jį kreipdavausi „Algirdai“, visada – jūs, man jis buvo mokytojas.
1963 m. Čikagoje leidžiamoje „Dirvoje“ Greimas išspausdino straipsnį „Apie Antaną Liutkų ir padorius lietuvius“, tai – jo „atostoginis laiškas iš Vilfranšo“. Antanas Liutkus jam – „teigiamo herojaus modelis“: „Kaip ąžuolas šaknis į žemę įleidęs, jis yra ir bus žemaitis Villefranche, San Paulo ar Chicago. Ant jo dvaro trispalvės kabinti nereikia – visi žino, kad čia lietuvio gyvenama. Lietuvybės išlaikymas jam nėra diskusijų objektu, jo vaikai nelupti kalba lietuviškai (...)“
Kai prisimenu, tai buvo laimingi laikai.“
Diplomatas, dailininkas Antanas Liutkus
Antanas Liutkus gimė 1906 m. birželį Žemaitijoje, Leckavos kaime prie sienos su Latvija.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje šeima buvo deportuota į Saratovą, kur Antano mama Ona mirė nuo choleros 1916 m.
1921 m. jo tėvas su keturiais vaikais grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Viekšniuose. Čia Antanas lankė ir dailės mokyklą. Vėliau šeima persikraustė į Mažeikius, 1927 m. birželį Antanas ten baigė vidurinę mokyklą.
Jis studijavo teisę ir prekybą, nuo 1930 m. dirbo Valstybės kontrolės tarnyboje, o nuo 1933 m. – Užsienio reikalų ministerijoje.
1936 m. vedė Janiną Mikulskytę, gimusią Telšiuose.
1937 m. pradžioje A. Liutkus išvyko į Paryžių, kur buvo paskirtas eiti Lietuvos ambasados Prancūzijoje sekretoriaus pareigas.
1939 m. rugsėjį jam gimė sūnus Perkūnas.
Sovietų Sąjungai okupavus Baltijos šalis ir užėmus jų ambasadas, Prancūzijos valdžios nurodymu diplomatai priversti išvykti į Pajūrio Alpes. Vilfranšo miestelyje prie Nicos Liutkų šeima nusipirko vilą „Amerika“.
1942 m. gimė dukra Eglė, 1945 m. – sūnus Antanas Gediminas.
Išlaisvinus Nicą, A. Liutkus įstojo į Nicos dailės mokyklą, dalyvavo vietos dailininkų parodose.
Nuo 1949 m. trejus metus dirbo Tiubingene, prancūzų administruojamoje okupuotos Vokietijos zonoje, rūpinosi lietuviais pabėgėliais.
1958 m. A. Liutkus vėl įsikūrė Paryžiuje ir ėjo nebesančios Lietuvos ambasados Prancūzijoje sekretoriaus pareigas.
1970 m. birželį jį ištiko širdies smūgis.
