VŽ ARCHYVAI. Pirmasis šunų viešbutis Lietuvoje: 10 litų už nakvynę ir vaišės varške

Nuo kapitalizmo užuomazgų iki pirmųjų vietinių vienaragių, nuo džiaugsmingiausių iki skaudžiausių pamokų – tai per tris dešimtmečius „Verslo žinių“ sukauptos Lietuvos verslo kronikos. Švęsdami jubiliejų, savo skaitytojus kviečiame prisiminti, kaip kūrėsi šalies verslas, kaip formavosi rinkos, kuo gyveno ir kaip konkuravo vietos įmonės. Šis straipsnis išspausdintas 1995 m. gegužės 3 d. numeryje.

Širvintų rajone, Dailidžių kaime (50 km nuo Vilniaus), diplomuota 21-erių metų kinologė Eglė Bložienė ir jos vyras, 23-ejų metų Vaidotas Bložė, turi pirmąjį Lietuvoje viešbutį šunims, kuriame išvykstantys į kelionę šeimininkai gali apgyvendinti savo keturkojus bičiulius.

Viešbutis „Eglutė“ pradėjo veikti dar 1993 m. liepą. Tada, vos baigę mokyklas Vilniuje, jie susituokė ir išvažiavo gyventi į tėvų sodybą.

Įsikūrusi savame ūkyje su 2 karvėm, avimis, ožiukais, pulku triušių, vištų ir gauja savų šunų, šeima sugalvojo ir „šunišką“ biznį. Juolab kad p. Bložienė Medžiotojų ir žvejų draugijoje jau buvo apsigynusi II kategorijos kinologės ekspertės diplomą.

Sumanymu užsidegęs naujakurys p. Bložė savo rankom surentė 8 voljerus, kuriuose vasarą vienu metu galėtų apsigyventi 8 šunys.

Kliento pageidavimu, viešbučio šeimininkai gali keturkojus apgyvendinti ir troboj. O atviruose voljeruose jie laiko ir po du šunis, bet tik tuomet, kai šunys – „giminaičiai“, atvežti iš vienų namų. Verslas įsibėgėjo pamažu – 1993 m. viešbutyje gyveno vos 8 keturkojai, o 1994 m. keturkojų padaugėjo iki 30. Atsirado ir nuolatinių klientų.

Ponų Bložių teigimu, dauguma jų klientų – pasiturintys žmonės, mat veislinį šunį, kainuojantį 200 ir daugiau USD, įperka ne kiekvienas, o kiemsargių į viešbučius niekas nevežioja.

Para, praleista viešbutyje, keturkojo šeimininkui kainuoja 10 Lt. Jeigu šunelis nesveikuoja ir jam reikia specialios priežiūros – kaina kyla.

Verslininkas Gediminas Metelionis pasakoja savo senbernarą Ortą čia dažnai apgyvendinąs. Šį pavasarį p. Metelionis atvežė jį į viešbutį nusišerti, mat jo šeimai pabodo rankioti jo plaukus nuo kilimų. Kita vertus, p. Metelionis sako, jog „šuo čia laksto po laukus, o tai „miestiečiui“ ypač svarbu“.

Iš kiekvienos šuns šeimininko, atvežančio paatostogauti savo augintinį, viešbučio savininkai reikalauja, kad šuo būtų skiepytas. Daugiau sąlygų jie nekelia, nors užsienyje analogiškoje įstaigoje reikalavimai 9-ių ir daugiau punktų.

Šunys viešbutyje maitinami 2 kartus per dieną. Pagrindinis racionas – košė su jautiena bei kitais naudingais priedais, kurios dviem dienoms išverdamas 40 l katilas.

Jautienos šeimininkai prasimano tradiciniais ir originaliais būdais. „Neseniai už porą degtinės butelių įsigijom besiveršiuojant padvėsusią karvę, sukapojom gabalais ir sudėjom į talpų šaldiklį. Dabar ją doroja viešbučio gyventojai“.

Kitus produktus šunų racionui šeimininkai pasigamina savo ūkyje – ir pieno pasimelžia, ir varškę (privalomą patiekalą) raugina patys.

Tris kartus per dieną šunys vedami pasivaikščioti. Pavojaus, kad pabėgs, nėra. „Palakstę porą valandų grįžta patys – grynas oras žadina apetitą“, – sako p. Vaidotas.

Viešbučio kuriozai

Kaip žmonių viešbučiuose, taip ir šuniškajame nutinka neįtikėtinų dalykų. Štai p. Bložienė, „nuo mažens atidavusi širdį keturkojams“, kartą už dyką priglaudė dogą, anot jos, „gyvenusį asocialioje šeimoje“.

Patekęs į gerų žmonių rnkas, šis nutarė atsigriebti už visus nepritekliaus metus. Užtikęs didįjį 40 l talpos katilą, kupiną mėsingosios košės, dogas jį visą suputo. Rytą nustebusius viešbučio savininkus pasitiko tuščias indas ir neįtikėtino dydžio išmatų krūva.

Vis dėlto p. Bložės nenusimena ir net dabar, sako, priglaustų benamį, patekusį į bėdą, jei leistų kišenė. Įregistravę viešbutį Eglė ir Vaidotas planuoja plėsti „šunišką“ verslą ir netoli sodybos esančioje pievelėje įrengti šunų ir kačių kapines.

Ponas Vaidotas žada kiekvienam palaidotam gyvūnėliui pastatyti kuklų antkapėlį, kurį sielvartaujantis šeimininkas galėtų retkarčiais aplankyti, o sodybos gyventojai jį prižiūrėtų.