Leidyklos „Lapas“ įkūrėja Ū. Ambrasaitė: nuo pat pradžių jaučiausi balta varna

Ūla Ambrasaitė, leidyklos „Lapas“ įkūrėja ir vadovė. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

„Kai pradėjau kurti leidyklą, apie pinigus, verslą, investicijas žinojau mažiau negu nulį, ir manau, kad tai labai tipiška leidėjams ar panašių butikinių kultūrinių verslų steigėjams, kurie nepagalvoja apie finansus. Aš nepagalvojau, ir tas nepagalvojimas vieną dieną labai smarkiai stuktelėjo“, – sako Ūla Ambrasaitė, leidyklos „Lapas“ įkūrėja ir vadovė. VŽ podkaste ji pasakoja apie paskelbtą viešą finansinę ataskaitą, rėmimo paieškas, knygų pardavimo kainą ir leidybą kaip reputacijos verslą bei gyvenimo būdą.

2014 m. Ūlos Ambrasaitės įkurta butikinė leidykla vis dar maža, bet jau užėmusi savo nišą, gerai žinoma ir gerbiama. Per dešimtmetį „Lapas“ išleido 60 knygų, vien pernai – 12. Kilimą rodo ir knygų pardavimo pajamos, 2023 m. augusios 51%.

2024-ųjų birželį leidykla išsišoko iš kolegų būrio, savo svetainėje paskelbusi viešą finansinę ataskaitą, kurioje atskleidė ir tai, kas vadinama leidybos paslaptimis, – sektoriui tai buvo naujas ir netikėtas žingsnis. Apie jį Ū. Ambrasaitė sako:

„Labai dažnai, ypač kalbant apie valstybinį finansavimą, gali išgirsti stebintis, kad leidybai reikia paramos, – juk mes išleidžiam ir parduodam tiek knygų... Mūsų ataskaitoje labai aiškiai parodyta, kam reikalingi pinigai ir kiek kainuoja mažoje rinkoje leisti kokybiškas knygas, kurias perka, pavyzdžiui, 700 žmonių“.

Anot jos, žinoma, kad verslo paslaptys egzistuoja. „Bet man atrodo, – sako pašnekovė, – kad leidyba kaip verslas šiuo metu yra tokia miglota, kad nuo to niekam geriau nėra. Ir jeigu mes komunikuosim, kiek mums kainuoja išleisti knygas, kiek mes iš jų užsidirbame, kiek kainuoja jas parduoti ir visa kita, tai, mano manymu, ves į skaidrumą, tarpusavio suvokimą“.

Siekdama sutelkti lėšų leidybai, 2023 m. Ū. Ambrasaitė pradėjo filantropijos ir investavimo į leidybą projektą. Šiuo metu testuojamas jo konceptas lenkia į tai, kad kultūroje turėtų atsirasti kuo daugiau sutelktinio investavimo, draugų ratų, kurie tiki idėja ir gali pasidalinti rizika taip, kaip tai daroma startuolių pasaulyje.

Italų leidėjas, rašytojas Roberto Calasso, kurio knygą „Leidybos menas“ leidykla „Lapas“ išleido prieš kelerius metus, sakė: „Leidyba – daugiau nei verslas. Tai – pašaukimas, menas, gyvenimo būdas. /.../ Ir kuri dažnai atsiskleidžia kaip patikimas ir greitas būdas iššvaistyti milžiniškas pinigų sumas.“

„Labai pritariu. Aš daug metų labai kompleksavau, kad dirbu leidykloje nežinia kiek etatų, ir vis tiek minusas – diena iš dienos, metai iš metų trūksta pinigų. Ilgą laiką galvojau, kad ką nors ne taip darau. Tada pabaigiau magistrą ir supratau, kad gal čia yra ir kitų niuansų. Tuomet į rankas pakliuvo Calasso knyga, ir jos leidyba buvo tarsi pasiteisinimas sau, draugams ir šeimai, kurios daug pinigų yra iššvaistyta šitai leidyklai, ir sykiu atsakymas sau, kodėl yra taip, kaip yra.

Iš šios citatos man patiko, kad leidyba yra gyvenimo būdas, ir iš tikrųjų taip yra. Aišku, galima leidybą daryti kaip verslą, ji būtų visiškai kitokia, bet „Lapas“ mums yra gyvenimo būdas“, – VŽ podkaste pasakoja Ū. Ambrasaitė.