Milijardinio pramonės skatinimo fone švietimui – podukros dalia
Rodos, šiek tiek delsę, kad toks pokytis neišvengiamas, pripažino ir politikai. Tiek Vašingtonas, tiek Briuselis po gana ilgos pertraukos įsikišo į mažai kontroliuojamas pasaulines rinkas ir tarptautinę prekybą.
Subsidijomis skirti milijardai ne tik turi paspartinti įmonių investicijas į švariąsias technologijas, bet ir, priartinus prie galutinio vartotojo visas tiekimo grandines, padėti išvengti to, kas įvyko per pandemiją. Tada automobilių, lėktuvų, elektronikos gamyklos stovėjo be darbo ir laukė iš už jūrų marių atkeliauti vėluojančių komponentų.
Juk automobilio nepaleisti į prekybą be vienos neveikiančios sistemos, nesvarbu, kokia mažytė ir, atrodytų nereikšminga ji galėtų būti.
Vakarų valstybių siekis pasidarė gana aiškus – dėmesys atsinaujinančiai energetikai, naujos kartos lustų gamybos pajėgumo didinimas, aukštosios technologijos, leidžiančios sukurti daugiau pridėtinės vertės. Rusiškasis grynos ir neapdirbtos žaliavos eksporto modelis tarsi nugrimzdo praeityje, o moderniausios valstybės netgi pradėjo kalbėti ir investuoti į pažangių energijos nešėjų gamybą.
Tačiau tam, kad ši neišvengiamos transformacijos ar bent jau evoliucijos lygtis taptų sektina ir atkartojama konstanta, reikia ne tik investicijų į pastatus ir įrenginius. Akis bado tai, kad daugelis jaunų žmonių Vakarų pasaulyje tarsi nemato savo vietos šiame virsme. Lietuva nėra išimtis.
Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, pernai fizikos valstybinį brandos egzaminą rinkosi laikyti 8,23% abiturientų. Tai mažiausia dalis ir abiturientų skaičius per pastaruosius ketverius metus.
Valstybinis chemijos egzaminas sudomino 5,17% dvyliktokų, informacinių technologijų – 10,16%.
Vertinant prioritetą tarp stojančiųjų į universitetus, inžinerijos, gamybos ir statybos sritis 2023 m. pasirinko 12,7% mokyklas baigusių žmonių. Nors tai didesnė dalis nei 2022 m. (12,2%), pavyzdžiui, 2016 m. ji siekė 15,8% ir po to tik mažėjo.
„Investuotojams vis dar galime pasakyti, kad yra Lietuvoje žmonių, galinčių dirbti aukštos kvalifikacijos darbus. Kitur jie tokių pažadų net neišgirsta“, – yra sakęs vienos iš Lietuvoje veikiančios laisvosios ekonominės zonos vadovas.
Tai, kad modernios gamybos įmonės, net ir veikiančios šalia rajonų centrų, kuria savo kelionių agentūras darbuotojams dešimčia krypčių vežioti, ir kas mėnesį tam išleidžia dešimtis tūkstančių, veikiausiai geriausiai įkūnija tą „vis dar galime pasiūlyti“ mintį. Pastaroji siunčia gana pavojingą perspėjimo signalą, kaip ir jau minėti mokinių ar studentų pasirinkimai.
Visgi veidrodis tik atspindi šviesą. Kokie veiksmai padaryti, kad inžinerinių studijų patrauklumas didėtų, ką padarėme, kad matematika ar fizika būtų populiarinama ne per privalomą valstybiniam studijų finansavimui gauti statusą?
Pabandytas tarpinis žinių patikrinimas nuvertė švietimo ministrą ir jo komandą. Informacinėse sistemose pradanginti kai kurių dešimtokų darbai tikrai nebyloja apie pažangią ir saugiomis technologijomis grįstą patikimą rezultatų tikrinimo mechanizmą.
Jei sistema nepatikima, kodėl ja kas nors turėtų pasikliauti? Klysta visi, tačiau reakcija taip pat turėtų būti adekvati. Kiek kainavo sistemos spragas atvėręs tarpinis patikrinimas ir kas už tai sumokės. Kaip jaustis tiems, kurių darbai pradingo ir kurie vietoj maksimalaus įverčio kaip kompensacijos dabar gali tikėtis dar vieno perlaikymo, dar vieno egzamino.
VŽ nuomone, milijardinių investicijų į žaliąją pertvarką metu negalime sau leisti neišlaikyti šio egzamino. Turėsime technologijas, robotus bei savivaldžius krautuvus, bet be žmonių žinių tai bus tik metalo gabalai, karjerą baigsiantys kartu su paskutiniu programinės įrangos atnaujinimu.
Inovacijų reikia ne tik gamintojams. Švietime jų alkis kaip niekados didelis, o idėjų autorių kaip visados mažai.
