J. Kirton-Darling. Europos pramonė turi keistis
Pastaraisiais metais Europos gamybos sektorius susidūrė su įvairiais lig tol nematytais iššūkiais. COVID-19 ligos sukelta pandemija ir karas Ukrainoje atskleidė, kokia priklausoma Europa yra nuo kitų apsirūpinti būtinosiomis prekėmis, ir sudavė rimtą smūgį gamybai, sutrikdydami tiekimo grandines ir sukeldami energetikos bei gyvenimo išlaidų krizes.
Bendrovių susitelkimas į trumpalaikę sėkmę, pirmenybę teikiant dividendams ir akcijų atpirkimui, o ne gaunamo pelno reinvestavimui, dar labiau pakenkė ES gamybos sektoriaus dinamiškumui ir atsparumui. Visus šiuos iššūkius sunkina visų didžiausia – klimato kaitos – krizė, sparčiai didinanti finansines ir žmogiškąsias sąnaudas.
Poveikis Europos pramonei jau matyti. Daugiau išleidžiant importuojamai energijai ir dėl energetikos krizės sukeltų gamybos nuostolių ES prekybos deficitas 2022 m. pasiekė stulbinamus 432 mlrd. Eur. 2024 m. vasario duomenimis, pramoninė gamyba euro zonoje smuko 6,4%, o ES – 5,4%, palyginti su praėjusiais metais.
Jei ES nepavyks apgręžti tendencijų priešinga kryptimi, europiečiai gali likti be pramonės, ankstesniais dešimtmečiais kūrusios kokybiškas darbo vietas didžiuliam būriui darbuotojų, įgydavusių ne tik ekonominį saugumą, bet ir prasmės jausmą, bendruomenę, tapatybę. Visiškai neaišku, kaip būtų galima užpildyti atsiversiančią tuštumą.
Kitos didžiosios pasaulio ekonomikos jau ryžtingai naujina savo pramonę. Du dešimtmečius agresyvią pramonės strategiją įgyvendinanti Kinija ėmė dominuoti daugelyje švariųjų technologijų tiekimo grandinių. Neseniai JAV į tai atsakė priimdamos savą pramonės politiką: CHIPS ir mokslo aktą ir Infliacijos mažinimo aktą (IRA). Jei Europos pramonė nori šioje aplinkoje likti konkurencinga, o Europa – pasiekti „strateginės autonomijos“ užmojį, ES turės sekti iš paskos.
Gerai, kad jau turime tvaraus pramonės modernizavimo žemėlapį, Europos žaliąjį kursą – plačios aprėpties politikos rinkinį Europos Sąjungai paversti modernia, efektyviai išteklius naudojančia, konkurencinga ekonomika. Deja, tai tikrai nėra lengva išeitis, o kad planas būtų įgyvendintas, dar reikia nueiti ilgą kelią. Tam Europos politikos formuotojai turės mikliai suteikti lig šiol neregėto dydžio investicijų ir pasirūpinti, kad visų valstybių narių pramonė ir darbuotojai būtų įtraukti.
Reikalingos žaliojo kurso investicijos išties nemažos. Manoma, kad elektros vartojimas iki 2030 m. pakils apie 60%, todėl, Europos Komisijos skaičiavimais, šį dešimtmetį vien elektros tinklui modernizuoti reikės 584 mlrd. Eur. Vadinasi, reikia išsamios ES masto investavimo strategijos, kuria būtų ir palaikoma esama sunkioji pramonė, ir skatinamos švariųjų technologijų inovacijos.
Beveik 20 metų ES mieliau taikė apyvartinių taršos leidimų prekybos „botagėlį“, o ne „meduolius“, t. y. teigiamas paskatas dekarbonizuotis. Žinoma, Europos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema padėjo sumažinti elektros gamybos emisijų, tačiau kartu padidino spaudimą Europos pramonės konkurencingumui, kurį dabar dar labiau gniuždo IRA.
Europa bandė palengvinti šį spaudimą, taikydama pasienio anglies dioksido mokesčius ir reguliuodama užsienio subsidijas. Vis dėlto šios priemonės – dalinės. ES vadovai turi padaryti kur kas daugiau – sukurti platesnę pramonės strategiją, sprendžiančią investicijų trūkumą ir švelninančią su brangesnių nulinio šilumos efektą sukeliančių dujų balanso prekių gamyba susijusią riziką nuožmios konkurencijos pasaulinėje rinkoje.
Deja, naujosios ES fiskalinės taisyklės ribos bloko galimybes investuoti į žaliąsias technologijas ir pramonės naujinimą, gilins atotrūkį tarp valstybių narių. Remiantis Europos profesinių sąjungų konfederacijos tyrimu, pagal naująsias fiskalines taisykles patenkinti savo socialinių ir žaliųjų investicijų poreikius galės tik trys šalys (Airija, Danija ir Švedija). Tam, kad likusi ES neatsiliktų, reikės papildomų 300–420 mlrd. Eur kasmet. Tokių lėšų neskyrus ES vidaus rinka gali sueižėti, o tai paspartintų deindustrializaciją.
Be to, būtina ekonominio augimo skatinimo, darbo vietų kūrimo, aplinkos saugojimo sąlyga – pagalba dirbančioms bendruomenėms, teikiama visoms viešojo finansavimo, viešųjų pirkimų ir eksperimentinės rinkos iniciatyvoms taikant griežtas socialines sąlygas.
Artimiausiais metais priimsimais sprendimais nulemsime, ar Europos pramonė, neatskiriama ES socialinės struktūros dalis, turės ateitį. Todėl kitas Europos Parlamentas turi kaip pagrindinį prioritetą išsikelti tikslą įgyvendinti atnaujintą Europos žaliąjį kursą, jį papildydamas pramonės stiprinimo ir plataus visuomenės palaikymo pritraukimo iniciatyvomis.
Komentaro autorė – Judith Kirton-Darling, Europos profesinės sąjungos „IndustriAll“ generalinė sekretorė
Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2024 m.
