Sukritusi tešla ekonomikos virtuvėje
Štai „Ogilvy Vilniaus“ sudarytame Nacionaliniame darbdavio patrauklumo indekse išryškėjo, kad kuo darbuotojams yra svarbesnis jų santykis su kolegomis, tuo mažesnis lojalumas. Kaip aiškina ekspertai, toks oksimoronas nutinka todėl, kad pačių susikurtose grupelėse žmonės jaučiasi saugiau. O kas vyksta už jų orbitos ribų, yra blogis. „Grupiokai“ visi vieni kitus labai palaiko, nes supranta, kad daugiau niekas jų nepalaikys: visi yra prieš juos. Darbdavį jie mato kaip savotišką agresorių ir tada eina ieškoti gelbėtojo.
Praėjusią savaitę savo gelbėtoją, tiksliau – prezidentą, rinko visa Lietuva. Paaiškėjo, kad mūsų šaliai naujų riterių nereikia, nes į antrąjį turą išėjo du lyderiai, pastaraisiais metais nukirtę daugybę galvų ne vienam slibinui. Tačiau nuostabą kelia tai, jog paaiškėjo, kiek daug yra susiformavusių nepasitenkinimo ir pykčio pritvinkusių grupelių, ieškančių savų išvaduotojų. Kad jos egzistuoja, neabejojo niekas, tačiau tai, kad vien už akivaizdžiai prorusišką kandidatą, žadėjusį vėl Lietuvai atnešti saulę iš Rytų, balsavo per 104.000 balso teisę turinčių gyventojų, yra signalas apie rimtą pavojų. Nes tie Rytai – kaimynystėje.
O ir nukirstos drakonų galvos, kaip žinome, atauga geometrine progresija. Todėl būsimasis šalies prezidentas turėtų būti ne tik narsusis, bet ir išmintingasis riteris. Deja, apie kandidatų išmintingumo galias kol kas sudėtinga svarstyti, nes debatai buvo blankūs. Tiesa, tiek dabartinį prezidentą, tiek premjerę galima vertinti pagal jų jau nuveiktus darbus, tačiau verslas pasigedo aiškios vizijos.
Lig šiol daugiau kalbėta, kur ir kaip kandidatai norėtų leisti biudžeto pinigus.Tačiau svarbu, kaip gyvensime rytoj, po metų ar po penkerių, todėl norėtųsi išgirsti samprotavimus, kaip ketinama užtikrinti sklandų valdžių bendradarbiavimą, kad jam neturėtų žalingo poveikio asmeninės ar partinės simpatijos ir antipatijos.
Verslas pagaliau norėtų išgirsti, kokį vaidmenį jam skiria būsimas prezidentas ir kada pagaliau valstybėje atsiras sveikas supratimas, kad be stipraus ir konkurencingo verslo bet koks visuomenės pageidavimų koncertas baigsis nuviliančiu saviveiklininkų pasirodymu. Nes dabartinis valdžios ir politikų santykių lygis su verslo bendruomene yra, švelniai tariant, nuviliantis, dialogas fragmentiškas su neslepiama priešprieša ir nepasitikėjimu. Toks elgesys verčia gūžčioti pečiais ir kelia nuostabą, žinant, kad Lietuvoje veikia 240.000 įmonių, kurios sukuria per 75% šalies bendrosios pridėtinės vertės ir yra įdarbinusios apie 1,5 mln. žmonių.
Paradoksas, bet per praėjusius 5 metus iš aukščiausių politikų nebuvo inicijuotas nė vienas konstruktyvus ir dalykiškas formatas investicinės aplinkos ir verslo sąlygų gerinimo klausimams aptarti. Geriausiu atveju apsiribota protokoliniais apsilankymais verslininkų renginiuose su 10–15 minučių protokoliniais pasveikinimais.
Sprendžiant iš prezidento rinkimų pirmojo turo debatų, apima jausmas, kad šioje šalyje ekonomika yra pačių verslininkų reikalas, o valstybės rūpestis – tik kuo daugiau pažadėti ir kuo daugiau padalinti. Lietuvos politikoje įsišaknijo populistinis supratimas, kad klišines deklaracijas rūpintis paprastu žmogumi turi būtinai lydėti verslo demonizavimas. Įdomu būtų sužinoti, ar likę du pretendentai į prezidentus supranta, kad toks kelias yra akivaizdžiai žalingas, nes ekonomiškai silpna valstybė nebus pajėgi įgyvendinti jų dalijamų pažadų. Juk be kokybiškų mielių didesnio pyrago neiškepsi. Tokios trumparegiškos politikos pasekmių toli ieškoti nereikia: „Global Entrepreneurship Monitor“ duomenimis, suaugusiųjų, pradėjusių savo verslą Lietuvoje arba jam vadovaujančių, 2023 m. buvo beveik dvigubai mažiau nei 2022-aisiais.
VŽ nuomone, Lietuvos politikams, nors jie to ir nepripažįsta ar mano viską geriau išmanantys patys, labai trūksta idėjų ir fantazijos, kaip iškildinti tešlą ekonomikos virtuvėje, kad pyrago užtektų kuo didesniam būriui valdytojų. Taip, ponai ir ponios, kodėl nepasitelkus į pagalbą pasaulį skersai išilgai maišančių, didelės patirties užgyvenusių, stebėtiną atsparumą demonstruojančių, o svarbiausia – valstybinę atsakomybę išsiugdžiusių verslininkų? Jų sukauptos žinios kartais nusveria tų kelių patarėjų, kad ir kokio guvaus proto jie būtų, potencialą. Jei norima pažangos, laikas keisti bendravimo kultūrą, pripažįstant kolektyvinės patirties galią.
Liko du ekonomiką ir finansus geriausiai išmanantys pretendentai, iš kurių per ateinančias porą savaičių iki antrojo rinkimo turo norėtųsi išgirsti samprotavimų Lietuvos ekonomikos politikos temomis: kas galėtų padidinti šalies konkurencingumą, kokiu būdu auginsime nacionalinį bendrąjį vidaus produktą, kokiais tempais ir kaip subalansuoti milžinišką apetitą išlaidoms su lėčiau augančia ekonomine gerove ir kaip kursime pašlijusius santykius su verslo bendruomene.
Juk kova su drakonais – tiek su išorės, tiek su vidiniais – nesibaigia, o verslas pasirengęs nukaldinti aštrų kardą, jei tik riteris sugebės juo tinkamai kovoti ir ras teisingą taktiką paskui save vesti visą kariauną.
