Į dugną tempianti geros valios našta
Jau primirštama COVID-19 pandemija sukėlė reikšmingų prekių judėjimo audrų, kurių pasekmes matome šių metų bankrotų statistikoje. Pirmiausia – silpnesniųjų transporto įmonių.
Lietuvos kelių transporto sektoriuje, atvežančiame maždaug dešimtadalį Lietuvos BVP, per ilgą laiką susigulėjo neproporcingas jėgų pasiskirstymas: vos pora procentų įmonių, kurios yra milžiniškos net visos Europos mastu, tradiciškai surenka apie 90% pajamų ir valdo per 70% naujų vilkikų parko. Sektoriaus įmonių daugumą sudaro mažytės bendrovės, vidutiniškai turinčios po 2 vilkikus ir dažnai gyvenančios iš didesniems vežėjams parduodamų paslaugų.
Būtent mažosioms įmonėms įvairūs ekonomistai ir transporto specialistai seniai prognozuoja liūdną baigtį nepaliaujamai sunkėjančioje konkurencinėje kovoje ir tankėjančiose Europos reglamentų džiunglėse. Negana to, po pandemijos dažna jų turi naują, į dugną tempiantį inkarą – skolas „Sodrai“ ir Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI).
Iki 2022-ųjų antrosios pusės Europos kelių transporto sektorius gyveno sprogstamos paklausos sąlygomis, kai krovinių biržose siūlomi neatidėliojamų sandorių įkainiai vertė atsisakyti ilgalaikių sutarčių, už jas susimokėti netesybas ir imtis laikinų darbų. Tai buvo proga užsidirbti, kurią, matyt, išnaudojo ne visi.
2022-ųjų pabaigoje krovinių srautai nuseko, palikdami transportininkus tik spėlioti apie tai, kada vėl galima būtų pajausti palankų vėją. Tada prasidėjo pinigų deginimo laikmetis, kuris palaipsniui kramsnojo visų bendrovių finansinį atsparumą. Net ir šiais metais VŽ kalbinti vežėjai tvirtina dar negalintys projektuoti atsigavimo metų.
Paradoksas, tačiau pandeminio transporto bumo metu nemažai sektoriaus įmonių naudojosi valstybės suteikiamomis lengvatomis, kurios leido atidėti įmokas „Sodrai“ ir VMI. Pandemijos pradžioje, kai niekas nė negalėjo turėti migloto supratimo apie tai, kaip atrodys artimiausi metai ar net pusmetis, tokia pagalba atrodė galinti būti labai naudinga. Ypač – sunkiau besiverčiančioms mažesnėms įmonėms, kurios dar iki pandemijos negalėjo džiaugtis stipriais finansiniais balansais.
Skola – ne rona, neužgyja, moko mus senolių patarlė. Dar metų pradžioje VŽ kalbinti ekonomistai ir kreditingumo specialistai pirštu baksnojo į išaugusias vežėjų skolas. Pirmiausia – tai pačiai „Sodrai“ ir VMI.
Jekaterina Rojaka, „Creditinfo Lietuvos“ komercijos vadovė, VŽ aiškino, kad po pandemijos likęs atidėtų mokesčių šleifas šiemet grasina nauja bankrotų banga.
Kol kas dar nedažni pranešimai leidžia pamatyti, kad šis akcentas lieka aktualus. Taip pat matyti, kad nemokumą skelbiančias įmones vienija vienas bruožas: didelės, kartais net šešiaženklės skolos dviem minėtoms valstybės institucijoms. Negana to, kai kuriais atvejais galima pamatyti, kad dabar veiklą stabdančios bendrovės nebuvo stiprios dar iki pandemijos. Gali būti, kad dalis jų be valstybės pagalbos nebūtų ištempusios tų papildomų dvejų–trejų metų ir dabar negrimztų dugnan su šešiaženklėmis skolomis.
Gaivindami skendusį žmogų, mes negalvosime, ką jis nuveiks per savo likusį gyvenimą: sukels karą ar gelbės žmones.
Tą patį galima pasakyti ir su valstybės pastangomis padėti verslui neprognozuojamomis aplinkybėmis. Galima rasti daugybę atvejų, kai neįprastų sunkumų patiriančios įmonės pakyla naujam gyvenimui, todėl tikėjimo iš principo negalima prarasti.
Bet dabar nemokumą skelbiančių transporto bendrovių dosjė raudonuoja nuo skolų VMI ir „Sodrai“. Vieno paaiškinimo visiems atvejams nebus, bet peršasi išvada, kad šis šleifas tampa inkaru, tempiančiu vargiai besiiriantį verslą dugnan.
Šiame kontekste VŽ norėtų priminti, kad pandemijos laikotarpiu leisti mokesčių atidėjimai, numatyti 2–5 metų laikotarpiams, artėja prie terminų pabaigos. Deramai įvertinant skolų svorį ir randant jėgų joms administruoti, galima bent iš dalies pažaboti bankrotų statistiką.
