D. Acemoglu. Ar mes pasirengę DI kūrybinei destrukcijai?
Argumentą, kad naujos inovacijos nuolat pakeičia anksčiau dominavusias technologijas ir nuverčia senuosius pramonės begemotus, išpopuliarino ir išplėtė austrų ekonomistas Josephas Schumpeteris. Daugelis sociologų rėmėsi jo „kūrybinės destrukcijos“ idėja, aiškindami inovacijų procesą ir jo platesnę reikšmę.
Ekonomikoje J. Schumpeterio idėjos suformavo ekonominio augimo teorijos, produkto ciklo ir tarptautinės prekybos pamatą. Vis dėlto du susiję įvykiai per pastaruosius keletą dešimtmečių užkėlė kūrybinės destrukcijos koncepciją ant dar aukštesnio pjedestalo. Pirmasis – Harvardo verslo mokyklos profesoriaus Claytono Christenseno 1997 m. išleistos knygos „Novatoriaus dilema“, kuri pateikė „griaunamosios inovacijos“ idėją, lengvai pelnyta sėkmė. Griaunamosios inovacijos atsiranda naujoms įmonėms taikant tokius verslo modelius, kuriuos rinkos senbuvės pripažino esant nepatrauklius dažnai todėl, kad jie patrauklūs tik mažesnių kainų rinkos segmentams.
Antrasis įvykis buvo Silicio slėnio iškilimas, kur technologijų verslininkai nuo pat pradžių akivaizdžiai vykdė „griovimo“ strategiją. „Google“ ėmėsi griauti interneto paieškos verslą, o „Amazon“ – knygų prekybos verslą, po kurio ėjo dauguma kitų mažmeninės prekybos sričių. Paskui atsirado „Facebook“ su savąja „judėk greitai ir viską griauk“ mantra. Socialinė žiniasklaida vienu ypu pakeitė mūsų socialinius santykius bei bendravimą ir kartu įkūnijo kūrybinę destrukciją bei ardymą.
Dabar, kai į dirbtinį intelektą (DI) dedamos viltys pranoksta net pirmosiomis dienomis „Facebook“ puoselėtus lūkesčius, mums praverstų iš naujo įvertinti šias idėjas. Istorija rodo, kad nemalštantis priešinimasis kūrybinei destrukcijai veda į ekonominę stagnaciją. Vis dėlto tai nereiškia, kad destrukciją reikėtų aukštinti. Turėtume vertinti ją kaip kainą, kurią kartais galima sumažinti, ir viena iš tokių priemonių galėtų būti geresnių institucijų kūrimas, siekiant padėti tiems, kurie šiame procese neišlošia, o kartais – technologijų kaitos proceso valdymas.
Pagalvokime apie globalizaciją. Nors ji sukuria svarbią ekonominę naudą, sykiu naikina įmones, darbo vietas ir griauna gyvenimus. Jeigu instinktas mums liepia aukštinti tokią kainą, mums gali nė netoptelėti mintis pamėginti ją sumažinti. Vis dėlto galėtume daug labiau padėti neigiamą poveikį patiriančioms įmonėms (kurios galėtų investuoti ir plėstis į naujas sritis), darbuotojams, kurie netenka darbo ir naujovių priblokštas bendruomenes.
Negebėjimas pripažinti tokius niuansus atvėrė duris nenuosaikiai kūrybinei destrukcijai ir ardymui, kuriuos pastaruosius keletą dešimtmečių vykdė Silicio slėnis. Žvelgdami į priekį ir ypač kalbėdami apie DI, turėtume vadovautis trimis principais. Pirma, kaip ir globalizacijos atveju, svarbiausia padėti tiems, kuriuos naujovės paveikia neigiamai, ir nedaryti to neplanuotai, jau po visko.
Antra, neturėtume daryti prielaidos, kad griovimas neišvengiamas. Kaip teigiau anksčiau, DI nebūtinai turi lemti masinį darbo vietų naikinimą. Jeigu kuriantieji ir įgyvendinantieji DI dirbs turėdami galvoje tik automatizavimą (to trokšta daugelis Silicio slėnio titanų), technologijos darbo žmonėms atneš tik dar didesnį vargą. Tačiau jos gali pasukti patrauklesniais alternatyviais keliais. Galų gale, juk DI turi milžinišką potencialą didinti darbuotojų produktyvumą, pateikdamas jiems geresnius duomenis ir aprūpindamas priemonėmis sudėtingesnėms užduotims atlikti.
Trečia, privalome atminti, kad esami socialiniai ir ekonominiai santykiai yra be galo sudėtingi. Juos suardžius, gali kilti visokiausių nenumatytų pasekmių. „Facebook“ ir kitos socialinės žiniasklaidos platformos neturėjo tikslo apnuodyti viešąjį diskursą ekstremizmu, melaginga informacija ir priklausomybe. Vis dėlto, skubėdami sugriauti buvusį bendravimo būdą, jie vadovavosi savuoju greitų veiksmų ir paskesnio atleidimo prašymo principu.
Mums skubiai reikia labiau atkreipti dėmesį į tai, kaip kita griaunamosios inovacijos banga gali paveikti mūsų socialines, demokratines ir pilietines institucijas. Norint išgauti kuo didesnę naudą iš kūrybinės destrukcijos, būtina tinkamai subalansuoti inovacijas skatinančią viešąją politiką ir demokratinį indėlį. Jeigu paliksime institucijų apsaugą technologijų verslininkams, rizikuojame sukurti didesnę destrukciją, nei tikėjomės.
Komentaro autorius – Daronas Acemoglu, Masačusetso technologijos instituto ekonomikos profesorius
Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2024 m.
