Iškreiptų vertybių išpažinėjai
„ Dar 2022 m. kovą, po plataus masto Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, šios Lietuvos grupės vadovas Šarūnas Matijošaitis pareiškė, kad bendrovė per 3–4 mėnesius pasitrauks iš Rusijos, – sakoma naujausiame agentūros pranešime. – Tačiau tapo žinoma, kad „Vičiūnai“ nenutraukia savo veiklos Rusijoje ir išlieka vienas mėgstamiausių prekių ženklų tarp Rusijos vartotojų.“
Pasak agentūros, grupė vykdo įprastą veiklą Rusijoje, neatleidžia darbuotojų, gina savo rusišką prekių ženklą teismuose ir toliau samdo darbuotojus savo patronuojamosioms įmonėms, taip palaikydama Rusijos darbo rinką.
Kokį signalą gauna pasaulis? Ogi tai, kad Rusija išlieka tarptautinių ekonominių procesų dalis. Rusai irgi patenkinti: jei demokratinių šalių verslas darbuojasi pas juos ir jiems, vadinasi, jie, rusai, viską daro teisingai. O jei taip, kodėl gi to „teisingumo“ neišplėtus, nepasiūlius savo kruvinų „paslaugų“ kitoms nekenčiamų Vakarų šalims?
Štai ir vėl atsidūrėme situacijoje, kai apima didžiulis svetimos gėdos jausmas. Tik atrodo, kad gėdos nejaučia tikrasis jos savininkas – V. Matijošaitis. Artėjant antrosioms žiauraus rusų grobuonių vykdomo karo Ukrainoje metinėms, „Vičiūnų grupė“ ir toliau darbuojasi Rusijoje – triūsia išsijuosusi, moka mokesčius į šios šalies biudžetą, iš kurio pinigai keliauja dieną naktį dirbančiai karo pramonei.
Pramonei, nenutrūkstamu srautu tiekiančiai ginklus, kuriais Kremlius siekia sunaikinti Ukrainą ir ištrinti ją iš pasaulio žemėlapio. O tada jau imtis Vakarų. Pradžioje gal tų, kurie arčiau agresoriaus irštvos.
„Šįkart „Vičiūnų grupė“ nuo komentaro susilaiko“, – BNS teigė bendrovė, paklausta, kaip vertina tokį sprendimą ir kokiame etape ji yra siekdama pasitraukti iš Rusijos rinkos.
Ir nenuostabu, kad susilaikė. Nes šiandien sunku būtų atrasti lengvatikį, kuris patikėtų bent vienu reputaciją susitepusios bendrovės atstovų žodžiu.
Girgėjome jau marias pažadų. Būtent tik pažadų, kurie vargu ar buvo užprogramuoti virsti veiksmais.
Dar 2022 m. balandį grupės vadovas Š. Matijošaitis žadėjo šį verslą galutinai nutraukti per 3–4 mėnesius. Rugpjūčio pabaigoje grupė pranešė radusi penkis potencialius pirkėjus, tačiau tvirtino negalinti prognozuoti, kiek užtruks fabriko pardavimas.
2023 m. kovą V. Matijošaitis (tėvas) tikino, kad procesas juda.
„Ten dabar atrodo taip, kaip ir prieš tai. Viskas tempiasi, atrodo, kad stovi kažkokioje didelėje didelėje krūvoje, ir kol nepajudės ta krūva... Matyt, ji juda per lėtai. Laukiame“, – BNS aiškino jis.
Kokia laukia ir kokią mistinę krūvą minėjo verslininkas, nežinia – užtat aišku, kad viskas yra įklimpę į negeros, prastai kvepiančios šlovės krūvą.
„Viciunai-Rus“ fabrikas Sovetske, Kaliningrado srityje, 2022 m. uždirbo 24,8 mln. Eur grynojo pelno – 2,8 karto daugiau nei 2021-aisiais, kai pelnas buvo 8,7 mln. Eur.
Ir tai dar ne viskas: V. Matijošaičio ir jo verslo partnerio Liudo Skieraus valdomų gamybos, prekybos, transporto ir kita veikla užsiimančių įmonių, remiantis Rusijos juridinių duomenų registru, 2022 m. pajamos sudarė apie 368 mln. Eur, grynasis pelnas siekė 37,86 mln. Eur (rugpjūčio 1 d. kursu).
Kaip savo akcininkus „Vičiūnų grupę“ ar „VG Holding“ nurodo mažiausiai 8 Rusijoje veikiančios bendrovės: „Viciunai-Rus“, „BaltKo“, „Transim Logistik“, „Fort Trans Logistik“, „Frost Logistik“, logistikos kompanija „Centrus“, „ViciRusTrans“, „Refterminal“.
„Maistas – ne patrankų sviediniai“, – mėgsta kartoti V. Matijošaitis, laikydamas tai geriausiu pasiteisinimu toliau dirbti okupuotose Ukrainos ir Krymo teritorijose. Net karas neprivertė jo atsisakyti įprastos „verslo strategijos“. Schema ta pati: iš pradžių atvažiuoja priešo tankai, o tada atsiveria ekonominis frontas, ir verslas pradeda bendradarbiauti su okupantais, rašo delo.ua.
Lietuvos prekybos tinklai vis dar nesibodi laikyti lentynose vičiūniškos produkcijos. Jie aiškiai nedeklaruoja ir savo požiūrio į pačius produktus, net kai ukrainiečiai gamintoją pripažino karo rėmėja.
„Man kyla klausimas, kodėl prekybininkai atvirai ir aiškiai nedeklaruoja savo pozicijos apie šį prekių ženklą, šią grupę. Jie sako, kad laikosi normų, sankcijų, palaiko Ukrainą ir taip toliau, bet nė vienas nesako, ką jie su tuo prekės ženklu darys. Palieka viską vartotojui, o šis, nematydamas paties prekybininko lyderystės ar iniciatyvos, tikrai nesiims jokio žingsnio“, – BNS aiškino Giedrius Juozapavičius, rinkodaros strategas ir konsultantas.
Penktadienį kalbinti prekybos centrai „Maxima“, „Iki“, „Norfa“ ir „Rimi Lietuva“ kažką bandė supinti su teisiniais reikalavimais ir pan., bet pareiškė, kad pokyčių jie neplanuoja, „Lidl“ pažadėjo papildomai žymėti grupės įmonių gaminius.
Beje, 2023 m. liepą bendrovės „Vilmorus“ atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė: maždaug pusė Lietuvos gyventojų norėtų, kad prekybos vietose būtų žymimos prekės, kurių gamintojai nenutraukė veiklos Rusijoje.
Dalis prekybos tinklų tuomet aiškino dėl tokio žymėjimo besibaiminantys teisinių pasekmių, dar kiti tikėtųsi valdžios pagalbos tiksliai identifikuojant su Rusija vis dar susijusius prekių gamintojus.
Visas tas atsikalbinėjimas, VŽ nuomone, yra ne kas kita, kaip akių dūmimas. Ką valdžia turėtų identifikuoti? Viešą paslaptį? „Vičiūnus“ su visomis krablazdėmis? Sąmoningi piliečiai seniai „identifikavo“ ir apeina ratu susikompromitavusios įmonės produkciją. Gal ne veltui parduotuvėse ji dažniausiai yra nukainota – kad nors taip prisitrauktų ne tokius principingus ir moralės nevertinančius pirkėjus.
Deja, vičiūniškame „klube“ tebėra ir kai kurių kitų grobuoniškoje šalyje verslaujančių lietuviškų įmonių. Tiesa, vargu ar kuri gali „pasigirti“, kad jos šeimininkas – antro pagal dydį Lietuvos miesto meras. Politikas ir verslininkas. Abiem atvejais moralės sąvoka neturėtų būti svetima.
Tačiau atrodo, kad tokiems veikėjams nesvetima tik viena – pinigai. Ar jie išties nekvepia?
Ne visi. Pas rusus uždirbti pinigai neabejotinai skleidžia kvapą – tai ukrainiečių civilių ir karių pralieto kraujo kvapas.
Dėmę reputacijoje ilgam įsispaudė ir matijošaitininkai, ir prekiautojai – vietoj vertybinio stuburo matome tik tokias jų išpažįstamas „vertybes“ – efektyvią veiklą, pelną, pajamas.
VERSLO TRIBŪNA
Kauno „Žalgiris“ prisijungė prie pasaulinių sporto komandų, išleidusių savo vardo mokėjimo korteles, klubo. „Manchester United“, Madrido „Real“, „Barcelona“, Miuncheno „Bayern“, Bostono „Celtics“ – tai sporto pasaulio vardai, kuriems nereikia papildomo pristatymo. Tai ne tik sporto klubai, bet ir galingi prekių ženklai, kurie savo sirgaliams siūlo daugiau nei tik rungtynes – jie atvėrė duris į finansų pasaulį, pristatydami mokėjimo korteles su klubo atributika.
Lietuva planavo du po 700 MW jūrinio vėjo parkus, tačiau vienas konkursas neįvyko, kitas – įstrigęs. Tai nėra bloga žinia, tai tik ženklas, kad šalis turi iš naujo įvertinti pernelyg optimistines vartojimo prognozes ir suskaičiuoti realią naudą. Be elektros jungties į Vokietiją, jūrinis vėjas būtų brangus ir žalą vartotojams darantis projektas.
Suprantama, kad riešutais ir džiovintais vaisiais „Norfa“ prekiauja jau nuo pat pirmos 1997 m. Vilniuje atidarytos parduotuvės. Tačiau per beveik tris dešimtmečius prekyba šiais produktais išgyveno ne vieną evoliuciją, pasakoja Dainius Dundulis, šiandien 160 parduotuvių Lietuvoje valdančios UAB „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas ir gamybos bei logistikos UAB „Rivona“ generalinis direktorius bei vienas iš šio mažmeninio prekybos tinklo kūrėjų ir didysis akcininkas.
Vilniuje miesto gyvenimo centre „Europoje“ atsinaujinęs „Lemon Gym“ kelia čia besikuriančio sporto, grožio ir sveikatingumo „hubo“ kartelę dar aukščiau. Sporto klubų tinklas modernizuoja esamus klubus, atveria naujus ir siūlo paslaugas, kurių iki šiol sporto klubų narystėse nebuvo. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – atnaujintas ir dar didesnis „Lemon Gym“ klubas „Europoje“. Per paskutinius kelerius metus į klubo atnaujinimą, praplėtimą, naujų paslaugų įvedimą buvo investuota beveik 400 tūkstančių eurų.
