L. Ivanauskas. Elektronikos iššūkis: pažanga – visiems, atsakomybė už atliekas – gamintojui?

Valstybinių institucijų lygmenyje, taikant represines priemones, užsimota kontroliuoti tuos, kurie iki šiol buvo ir tebėra pažangos partneriai. Kaip kitaip pavadinsi įvairiausius ES lygmens dokumentus, pagal kuriuos už pažangos pasekmes turėtų atsakyti gamintojai. Jie privalės surinkti nežinia pagal kokią logiką politikų nustatytą elektronikos atliekų ir baterijų kiekį. 

Jie taip pat įpareigoti efektyviai taisyti sugedusius elektronikos prietaisus, nors elektronikos taisyklų infrastruktūra šalyje šiuo metu iš esmės nunykusi – mažesniuose miesteliuose ar kaimuose tokios taisyklos iš esmės neprieinamos, ir teisė taisyti iš esmės tereiškia, kad norėti pataisyti nedraudžiama.

Kas bus, jei elektronikos gamintojai ir platintojai nesurinks atliekų, kiek parašyta juodu ant balto? Mokės baudas – pagal visiems žinomą, gražiai skambantį principą „teršėjas moka“. Nesvarbu, kad skalbimo mašinos ar šaldytuvai miškuose ar prie daugiabučių jau senokai nebesimėto ir kad tai, kas politiniuose dokumentuose vadinama teršalais ar elektronikos atliekomis, gana saugiai ar bent tvarkingai nugulę namų ūkių spintose, sandėliukuose ar cirkuliuoja nelegalioje rinkoje.

Susirūpino baterijų ir elektronikos atliekomis bei prietaisų taisymu

2023-ieji šiuo požiūriu buvo išskirtinai ryškūs, nors tai ir nebuvo perkūnas iš giedro dangaus. Į šią paradoksalią situaciją buvo brendama palaipsniui. Galų gale šiemet tai pasirodė dar trimis papildomais dokumentais – rugpjūčio mėnesį įsigaliojo naujasis Europos Parlamento (EP) ir Tarybos reglamentas dėl baterijų ir jų atliekų, spalio mėnesį – Europos Komisijos rekomendacija dėl naudotų mobiliųjų telefonų, planšetinių ir knyginių kompiuterių bei jų atliekų grąžinimo lygio gerinimo, lapkritį EP priėmė derybinę poziciją dėl naujo teisės akto, kuriuo siekiama stiprinti vartotojų teisę į daiktų remontą.

Netrukus savo žodį tarė ir šalies Aplinkos ministerija – pateikė Vyriausybei Aplinkos apsaugos įstatymo ir Administracinių nusižengimo kodekso pakeitimų projektus, siūlydama nustatyti baudas gamintojams ir importuotojams už nustatytų EEĮ atliekų tvarkymo užduočių neįvykdymą.

Ar tai ne ta pati ministerija, pastaruoju metu taip entuziastingai palaikiusi saulės jėgainių ir elektromobilių sektorius, aiškindama jų naudą aplinkosaugai bei reikšmę visuomenės pažangai? Žinoma, tai nebuvo tiesioginis palaikymas, kaip kad remiami šalies ūkininkai, bet juk jei remsime šių sektorių produktų pirkėjus, tai negali būti, kad naudos iš to negaus ir gamintojai (kitaip – „teršėjai“). 

Iš esmės kartojasi tas pats, kas nutiko 2004–2009 m., kai gyventojai, įsigiję ne daugiau kaip 4.000 litų kainuojantį kompiuterį su programine įranga, vieną kartą galėjo susigrąžinti iki 24–31% pirkinio sumos kaip mokesčių permoką. Tiesa, aplinkosaugos ir tvarumo temos tada dar nebuvo populiarios – anuomet ant pažangumo bangos buvo kompiuterizavimo ir kompiuterinio raštingumo temos. Ir tikrai negalėtume sakyti, kad toji daugiau nei milijardo litų vertės injekcija nedavė laukiamo efekto.

Dabar analogiško efekto tikimasi periodiniais, dešimtimis milijonų eurų vertinamais kvietimais –tapti nuosavų ar kolektyvinių saulės jėgainių savininkais ir elektros energijos gamintojais ar elektromobilių savininkais. Valstybės institucijų motyvas – visa tai prisideda prie aplinkosaugos, mažiau išmetant šiltnamio efektą sukeliančių dujų, stabdant poveikį klimato kaitai. Kitaip sakant, dėl pastarųjų investicijų į aplinkosaugą neabejojama.

„Teršalai“ kaupiami namų ūkiuose

Galbūt bent kiek abejonių galėtų kilti, kai reikia pasukti galvą, kur dingsta elektronikos atliekos, nepatenkančios į Lietuvoje gerai išvystytą elektronikos atliekų surinkimo sistemą? Deja, ir čia politikams ir institucijoms viskas aišku. 

Panašu, kad elektronikas atliekas lengviausia matyti panašiai kaip ir nematomu mikroplastiku virstančias plastiko atliekas, o besivystančių elektronikos ir IT technologijų sektorius atstovaujantys pažangos partneriai staiga tampa teršėjais. Būtent jų „teršalai“ – nenaudojami arba beveik nenaudojami elektronikos prietaisai – saugiai dūla gyventojų spintose ir sandėliukuose. Ir iš dalies dėl šių namų ūkiuose užsistovėjusių „teršalų“ Lietuvai nepavyksta surinkti elektronikos atliekų tiek, kiek yra nustatyta pagal ES normas.

Jei kas nežino ar pamiršo, priminsiu, kad elektronikos surinkimo užduotys ES nustatomos nuo viso per ankstesnius metus rinkai pateikto elektronikos kiekio vidurkio. 2020 m. pagal šias užduotis šalyje turėjo būti surinkta ne mažiau 65% elektronikos atliekų, bet pavyko pasiekti tik apie 46% rodiklį. 

Beje, tokias užduotis įvykdo vos keletas valstybių narių, viena iš priežasčių – vartotojų polinkis kaupti nenaudojamus elektronikos prietaisus. Tai patvirtino ir  EPA inicijuoti tyrimai: net 41% Lietuvos gyventojų namuose turi 1–2 nenaudojamus arba beveik nenaudojamus kompiuterius, 63% šalies namų ūkiuose yra po 2 ir daugiau nenaudojamų telefonų ir net 43% namų ūkių tokie prietaisai guli po 3 ir daugiau metų.

Nelegali elektronikos atliekų rinka: kas atsakingas?

Kita neefektyvaus elektronikos atliekų surinkimo priežastis – nelegali elektronikos atliekų rinka, kurioje mūsų valstybės institucijų veiksmų nematyti. Dar 2019 m. mūsų asociacija atliko tyrimą, į šalinamus elektronikos prietaisus įmontavus sekiklius – paaiškėjo, kad tam tikra dalis elektronikos laužo nepatenka į legalią atliekų tvarkymo sistemą.

Pernai panašiai, panaudojant į prietaisus įmontuotus sekiklius, nelegalios rinkos požymių ieškota Italijoje. Išanalizavus 264 atskirų elektronikos atliekų kelionės maršrutus, nustatyta, kad net beveik 23,5% atvejų prietaisai iškeliavo ne ten, kur reikia – nebuvo tinkamai sutvarkyti ir perdirbti. 

Kai kurios tokios atliekos pasiekė Senegalą, Egiptą ir Maroką ar nusėdo kituose namų ūkiuose. Ir čia kyla klausimas: kas turėtų kontroliuoti nelegalią elektronikos atliekų rinką ir ar tikrai už jos egzistavimą baudomis ir blogu „teršėjo“ vardu turėtų susimokėti gamintojai ir platintojai?

Elektronikos prietaisai... brangs?

Vis garsesnis patarėjų balsas: nenorite baudų, kvieskite gyventojus atsisveikinti su nenaudojamais prietaisais pasitelkę finansines paskatas – galbūt susivilios. Iš kokių pinigų? Ogi kelkite gaminių kainas. Bet kas pasakys dabar, kiek turėtų kainuoti senas kompiuteris, kad jame saugomus duomenis apsimokėtų perkelti į naują (turbūt irgi pabrangusį) duomenų saugojimo kietąjį diską, kad visa tai apsimokėtų?

Arba: kas turėtų atkurti sugriautą ar netgi nepradėtą kurti elektronikos prietaisų taisyklų infrastruktūrą, kuri padėtų sumažinti elektronikos atliekų kiekius, naujų prietaisų pirkimą ir galiausiai turėtų aplinkosauginį ar tvarumo poveikį? Kas turėtų skatinti prietaisų taisymą? 

Laikas bėga, o įstatymo projektas, už taisymą numatantis mokestines lengvatas, netampa kūnu Lietuvos vartotojams. Panašu, kad ir čia taikinys yra menami „teršėjai“ – elektronikos prietaisų gamintojai ir platintojai, iš kurių kraują ketinama nuvarvinti per planuojamas baudas ar supirkinėjant menamus „teršalus“.

Per kitų metų rinkiminį įkarštį ir nuolatinius karštų žinių srautus iš karo zonų vieną dieną galime netikėtai pajusti, kad naujas kompiuteris ar telefonas tapo prabangos daiktu, nebe visada prieinamu nė vidurinei klasei ar... prieinamu tik per tarnystę iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomose valdiškose įstaigose.

Komentaro autorius – Linas Ivanauskas, Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) vadovas