Jaučiui vis dar negalima
Skirtingas reglamentavimas leidžia nevienodai interpretuoti taisykles ir kiekvienu atveju konkursas bus kitoks.
Algimantas Pliučas, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas, VŽ sako, kad jei tikimasi, jog valstybės lėšomis organizuojami konkursai yra kokybiškesni, tai taip nėra.
Anot jo, esminių bėdų kyla dėl autoriaus teisių apsaugos, konkurso eigos, jo organizavimo būdų, vertinimo komisijos.
Pavyzdžiui, privatiems statytojams skelbiant architektūros konkursą, jo komisijos sudėtis turi būti atskleidžiama kartu su sąlygomis. Ne mažiau kaip pusė jos narių turi turėti tokią kvalifikaciją, kokios reikalaujama iš dalyvių.
Viešasis sektorius turi privilegiją: jo skelbiamuose konkursuose nėra pareigos atskleisti komisijos sudėtį. Ir tik trečdalis jos narių turi būti bent panašios kvalifikacijos kaip dalyviai. Komisijoje gali būti tik perkančiosios organizacijos darbuotojai.
Vadinasi, sąvoka „skaidrumas“ tokiu atveju tampa labai abejotina.
Negana to, viešojo sektoriaus atstovai kartais net atsisako atskleisti vieno ar kito architektūros konkurso komisijos sudėtį. Argumentai (pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybės) tokie: komisijos narių viešinimas didintų korupcijos riziką, o tiekėjai iš anksto sužinotų, su kuo jiems neva reikia bendrauti, norint paveikti konkurso rezultatus.
Taip manant tarsi įtvirtinama prielaida, kad viešumas gimdo korupcijos riziką, be to, a priori nepasitikima nei komisijos nariais, nei tiekėjais.
Laura Kairienė, Vilniaus miesto vyriausioji architektė, tikina, kad miesto architektai mato visas konkursų organizavimo ydas, tačiau dažnai Viešųjų pirkimų skyrius turi „aiškią ir principingai kitokią nuomonę“. Anot jos, architektūros konkursas nėra tik viešasis pirkimas, todėl, net ir padarius viską pagal taisykles, rezultatas nebūtinai bus kokybiškas.
„Tu gali padaryti viską tinkamai pagal receptą, bet produktas gali būti ir nevalgomas“, – priduria vyriausioji architektė.
Jos nuomone, šiame procese labiausiai trūksta skaidrumo, o problemų kyla dėl skirtingo teisės aktų interpretavimo, todėl ji brėžia sau tikslą – suvienodinti viešojo ir privataus sektorių architektūros konkursus.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad yra ar pasitaiko ir viešojo sektoriaus atstovų, kurie konkursus organizuoja keldami sau aukštesnius standartus. A. Pliučas tokiu laiko Turto banko (TB) planuojamo ministerijų miestelio architektūros konkursą.
Ernestas Česokas, laikinasis TB vadovas, sako, kad reglamentavimas, taikomas viešiesiems pirkimams, reikalauja labai daug pasiruošimo. Pasak jo, procedūra labai imli laikui, o dėl biurokratinės naštos, sudėtingo dokumentų rengimo dalis projektavimo įmonių atsisako dalyvauti tokiuose konkursuose.
„Ypač jaučiame konkurenciją su privačių vystytojų organizuojamais konkursais, kur biurokratinė našta yra gerokai mažesnė“, – teigia jis. Anot TB vadovo, dar vienas situaciją sunkinantis veiksnys – nuolatinė teisės aktų, susijusių su projektavimu ir statyba, kaita.Tai lemia ilgesnę projektų įgyvendinimo trukmę ir papildomus kaštus.
Aplinkos ministerijos atstovai tikina parengę Architektūros įstatymo pakeitimus, kurie dabar svarstomi Seime. Pagal naują nuostatą tiek viešieji, tiek privatūs subjektai, rengdami architektūros konkursus, turėtų numatyti tokius kriterijus, kurie leistų idėją išsirinkti remiantis kainos ir kokybės santykiu. Tai reiškia, kad viešasis sektorius nebegalėtų vertinti projektų pagal mažiausią kainą ir privalėtų numatyti kokybinius kriterijus.
Senovės romėnai, ištarę (sugalvoję) sparnuotąją frazę „Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui“, vargu ar galvojo, kad ji išliks daugybę amžių ir vis dar bus aktuali. Ji ne tik išliko, bet dar ir itin gaji šiuolaikiniame biurokratijos neatsikratančiame pasaulyje.
Deja, VŽ nuomone, kuriant įvairius teisės aktus ir dar įvairesnes taisykles, Lietuvoje vis dar dažnai nuklystama į lankas, kurios draudžiamas „jaučiui“. Jo kailyje neretai atiduria verslas, o dvigubais standartais pamaitintas viešasis sektorius sėkmingai kerta per konkurencijos pamatus.
Beje, kaip primena Architektų rūmų vadovas, kokybiški architektūros konkursai – viešasis interesas, lemiantis aplinką, kurioje gyvena žmonės, todėl reikia stengtis, kad visi jie būtų gerosios praktikos pavyzdžiai. Ir konkursų rengimo taisyklės turėtų būti vienodos.
