Apie apklausas ir beletristiką
Vien per pastarąjį mėnesį JAV ir Didžiojoje Britanijoje buvo atlikta daugiau kaip 100 didelio masto reprezentatyvių apklausų apie politiką ir aktualijas – politinės partijos, žiniasklaidos organizacijos ir paramos grupės tiria visuomenės nuotaikas įvairiais klausimais.
„Atrodo, kad Jungtinėje Karalystėje Rishi Sunako vyriausybė bando apklausomis siekti populiarumo. Kiekvieną savaitę pirmuosiuose laikraščių puslapiuose pasirodo naujas straipsnis, skelbiantis apklausą, rodančią, kad rinkėjai mėgsta arba nekenčia tam tikros politikos, o tai reiškia, kad, užėmę tvirtą poziciją tuo klausimu, konservatoriai sumažins leiboristų persvarą. Tačiau po daugelio savaičių ir daugelio klausimų – imigracijos, švaraus oro schemų, „grynojo nulio“ – torių balsų dalis nesikeičia“, – rašo „Financial Times“ (FT).
Tai neturėtų stebinti, mat vienmatės apklausos klausimai nėra geras būdas įvertinti tai, kas beveik visada yra daugiamatė visuomenės nuomonė.
FT pateikia vieną naujausių pavyzdžių: konservatoriai nurodė, kad paveldimo turto mokesčio mažinimas yra neabejotinas balsų laimėtojas. Šią vasarą atlikta apklausa parodė, kad jie yra teisūs: tik 23% britų mano, kad paveldimo turto mokestis yra teisingas, o 43% mano, kad nesąžiningas. Tačiau vėliau toje pačioje apklausoje tik vienas iš septynių žmonių teigė, kad pirmenybę teiktų jo mažinimui.
Šių metų birželį tarppartinio analitinio centro "Demos" atliktoje išsamioje apklausoje 55% respondentų teigė, kad žmonėms visada turėtų būti suteikta galimybė perduoti palikimą be paveldimo turto mokesčio. Tačiau paklausti, kokia turėtų būti riba, nuo kurios skaičiuojamas mokestis, tik 22% respondentų atsakė, kad paveldėjimas visada turėtų būti neapmokestinamas.
Panaši situacija ir apklausose dėl imigrantų: FT užsakymu tyrimų bendrovės „Focaldata“ atliktose britų ir amerikiečių apklausose 56% suaugusių JAV gyventojų teigė, kad imigracija yra per didelė, beje, kaip ir 60% britų. Kitaip tariant, gyventojai lyg ir remia imigracijos mažinimo politiką. Tačiau kai buvo paklausta, ką žmonės mano apie 12 skirtingų kategorijų imigrantų skaičių, tik mažuma atsakė, kad imigrantų turėtų būti mažiau: tik kone saujelė britų ir amerikiečių teigia, kad jų šalis turėtų priimti mažiau sveikatos priežiūros darbuotojų, mokslininkų ar inžinierių iš užsienio.
„Kad būtų aišku, nė vienas iš pastarųjų atsakymų nepaneigia pirmojo. Visuomenė neprivalo laikytis nuoseklių politinių pažiūrų. Tačiau besiformuojanti grandinė nuo paprastos apklausos „už“ ar „prieš“ iki pirmojo puslapio straipsnio ir politikos pakeitimo nepadeda nei visuomenei, nei politikams“, – tikina Johnas Burnas-Murdochas, FT apžvalgininkas.
Ir ne dėl to, kad žmonės nesąžiningai atsako į klausimus „už“ ar „prieš“, bet dėl to, kad vienas paprastas klausimas negali atspindėti visuomenės nuomonės sudėtingais klausimais niuansų.
Štai Lietuvoje ypač išpopuliarėjo gyventojų apklausos, kurios „surikiuoja“ partijų reitingus ar parodo piliečių pasitikėjimo įvairiais šalies institutais laipsnį.
Galima tikėti arba abejoti, ar šie atsakymai atspindi tikrąją visuomenės nuomonę, tačiau dėl vienų skaičių politikai turėtų susirūpinti – tai yra daugiamatė visuomenės nuomonė ir ji byloja apie itin prastą pasitikėjimą ir Vyriausybe, ir šalies parlamentu.
Kalbame apie naujausią rinkos ir viešosios nuomonės tyrimo kompanijos „Baltijos tyrimai“ šių metų rugpjūčio 24 – rugsėjo 5 d. atliktą apklausą, kurioje buvo aiškinamasi, kuriais šalies institutais gyventojai labiausiai pasitiki, kuriais – ne.
Pasitikėjimo dugne – politikai. Tik trečdalis apklaustųjų – 33% – nurodė, kad pasitiki Vyriausybe. Dvigubai tiek – 63% – nurodė, kad ministrų kabinetu nepasitiki. Menkiausią visuomenės pasitikėjimą turi Seimas – vos 24% apklausos dalyvių nurodė pasitikį parlamentu, kai 72% teigė priešingai.
Šiuo atveju respondentų buvo klausiama ne apie antraeilius dalykus – politikos mokslas jau kelis dešimtmečius rodo, jog rinkėjams labiausiai rūpi kompetencija svarbiausiais šalies klausimais, o ne pozicijos skirtumai dėl antraeilių problemų. Todėl būtent šiuo atveju labiausiai tikėtina, kad rinkėjai vis dėlto atspindėjo visuomenės nuomonę. Juolab kad simpatija politikams retai užkopia bent kiek aukščiau pasitikėjimo reitinguose: tai, be kita ko, pirmiausia lemia piliečių nusivylimas dėl „chroniškai“ nevykdomų rinkimų pažadų etc.
Visa kita – beveik beletristika. Apklausomis grindžiama politika vargu ar kam nors reikalinga. Neabejotina, kad, Lietuvoje artėjant svarbiems rinkimams, ypač – Seimo, stipriai padaugės apklausų bei tyrimų įvairiausiais klausimais. Tačiau, VŽ nuomone, kaip rodo britų patirtis, jie nebūtinai atskleis tikrąjį rinkėjų požiūrį. Vienintelis sėkmės rinkimuose garantas – išspręstos konkrečios problemos. Todėl jei partija, ypač tuo metu esanti valdžioje, nori pagerinti savo padėtį visuomenėje, jau nekalbant apie šalies materialinę padėtį, geriausia strategija – spręsti problemas, o ne domėtis apklausomis.
