W. Radziwinowiczius. Ar Putinas prarado Rusiją?

Kremliaus požiūriu, ta smuta (tamsusis amžius) yra pati pavojingiausia grėsmė Rusijai, tačiau ne vien dėl karinės nelaimės, kurią ji pranašauja. Putino Kremliaus vyrams nerūpi, kas nutiks Rusijos žmonėms, jų namams ir miestams. Jiems baisiausia perspektyva yra ta, kad valstybės aparatas šią krizės akimirką užims neutralią poziciją, laukdamas, kas laimės ir kam reikės nusilenkti.

Šiuo metu Prigožino „Wagner“ samdiniai atšaukė savo „teisingumo žygį“ į Maskvą, kur Prigožinas pažadėjo Raudonojoje aikštėje pakarti režimo elitą, įskaitant gynybos ministrą Sergejų Šoigu, Rusijos generalinio štabo viršininką Valerijų Gerasimovą ir daugybę generolų bei oligarchų. „Wagner“ tūkstantinė karių ir ginklų kolona greitkeliu M4 „Don“, vienu metu nuo Maskvos buvo nutolusi ne daugiau kaip 400 km (250 mylių), o Rusijos kariuomenės niekur nesimatė, kad ją sustabdytų, pakeitė kryptį. Tačiau, prieš sutikdami pasukti atgal jie be kovos užėmė Rostovą prie Dono, kuriame yra Rusijos pietinės karinės apygardos štabas, o judėdami į Šiaurę užėmė ir svarbų Voronežo miestą.

Tačiau vargu ar „Wagner“ pavyks pakartoti 1922 m. juodmarškinių žygio į Romą sėkmę; juk Benito Musolinio fašistus į valdžią pakvietė Italijos karalius. Jei Prigožinas nebūtų sutikęs dėl neliečiamybės savo samdiniams ir naujų namų Baltarusijoje, „Wagner“ greičiausiai būtų ištikęs Hitlerio „Sturmabteilung“ (SA) likimas: 1934 m., praėjus pusantrų metų nuo nacių atėjimo į valdžią, kariuomenė ir policija juos išvaikė ir sušaudė.

Putino elitas, regis, tūnojo pasislėpęs, kol ūmus pavojus praėjo. Fanatiški Kremliaus propagandos avatarai, tokie kaip Margarita Simonian ir Vladimiras Solovjovas, tylėjo arba laidė nesuprantamus, chaotiškus pranešimus.

Kiti Rusijos politikai sėdėjo užsičiaupę. Net buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas, paprastai daug kalbantis internete, kol rusai geria nuo penktadienio iki pirmadienio, rašė labai nedaug – tik kartą paragino šalį susitelkti aplink Putiną.

Pats Putinas akivaizdžiai nesusitvarko su velniškai sunkia užduotimi, kuri jam dabar tenka: iš naujo kontroliuoti demoralizuotas ir susiskaldžiusias šalies karines pajėgas. Iki šiol jo apologetai, kurie, regis, ilgai tikėjo, kad jis yra politinis magas, visada galintis ištraukti triušį iš skrybėlės, gyrė jį už tai, kad jis su pasididžiavimu reagavo į krizes, kurias sukėlė jo karas prieš Ukrainą. Šiandien jo pasigyrimai yra nesaugių chuliganų grasinimai. Jei jis vėl bandys juos skelbti, o Prigožinas (ar kuris nors kitas sukilėlis) nenusileis, Rusijai gresia pilietinis karas – galbūt trumpalaikis, bet kruvinas.

Tokiu atveju didžiausia problema Putinui būtų rasti norinčių vykdyti brolžudiškus įsakymus ir susidoroti su „Wagner“ kovotojais, kurie taip žiauriai kovojo Bachmute ir dar neseniai buvo laikomi didvyriais bei „geriausiais Rusijos kariais“.

Putinas, be abejo, toli gražu neprimena Levo Trockio, kuris pasiuntė puikų maršalą Michailą Tuchačevskį susidoroti su sukilusiais Kronštato jūreiviais, neseniai tapusiais bolševikų perversmo didvyriais, ir juos nugali. Užėmęs tvirtovę, Tuchačevskis nė nemirktelėjęs sušaudė kas dešimtą Kronštato sukilėlį. Neliko ir Latvijos šaulių brigados, išgelbėjusios Leniną nuo kairiųjų eserų sukilimo.

Šiandien yra gal 6.000 „vagneriečių“ (nors Prigožinas teigia, kad jų yra 25.000). Jie yra užgrūdinti kovinės patirties Ukrainoje, Afrikoje ir Sirijoje, gerai ginkluoti (taip pat ir naikintuvais). Atrodo, kad jie puikiai organizuoti. Jiems sutramdyti reikėtų bent keturių pilnų, gerai motyvuotų ir apmokytų kariuomenės divizijų.

Tačiau visos tokios Rusijos pajėgos yra Ukrainoje. Jei Kremlius kada nors bus priverstas atitraukti juos nuo fronto linijos, kad numalšintų sukilimą savo šalyje, ukrainiečiai, jau pradėję kontrpuolimą, bus pasiruošę išnaudoti atsivėrusias skyles Rusijos gynybos linijose. O tai gali reikšti didžiulį Maskvos pralaimėjimą jos sukeltame kare.

Jei galiausiai įvyks Kronštato stiliaus „wagneriečių“ žudynės, susidorojimas paliks skaudžią žaizdą, nes Prigožiną ir jo vyrus remia daugelis rusų. Jiems Prigožinas yra didvyris, o ne išdavikas, nes jis yra vienas iš nedaugelio visuomenės veikėjų, drįstančių kalbėti tiesą apie nekompetentingą Kremliaus vadovavimą karui. Jie taip pat mato jame tėvišką vadą, ginantį karius, kurių gyvybes be reikalo aukoja nerangūs ir korumpuoti Putino generolai.

Taip manantys žmonės gali sudaryti labai didelę Rusijos visuomenės dalį. Nesvarbu, ar Prigožinas bus įkalintas, ar jam bus įvykdyta mirties bausmė, ar jis nugalės, jis jiems išliks ikona.

Komentaro autorius –Waclawas Radziwinowiczius, Politikos apžvalgininkas iš Lenkijos, trijų knygų apie Rusiją autorius  

Autoriaus teisės: „Project Syndicate“ ir  „Gazeta Wyborcza“, 2023.