R. Trumpa. Kur gali nuvesti netvariai augančios maisto prekių bendrovių apyvartos?
Akivaizdu, kad maisto ir ne maisto prekių apyvartų augimas yra labai netipinis. Maisto ir pirmo būtinumo prekės turi mažesnį kainų elastingumą, apyvarta mažiau priklauso nuo kainų. Tačiau apyvartos auga netvarioms sąlygomis: didėja atotrūkis tarp mažesnių apimčių (palyginamomis kainomis) ir kylančių kainų. Tai reiškia, kad parduodama mažiau, bet augančios kainos užtikrina netvariai didėjančias bendrovių apyvartas. O Europoje išskirtinį kainų augimą lemia įvairios priežastys: mažesnė konkurencija, didesnė rinkos koncentracija, galbūt daugiau nei kitur pridalinta niekuo nepadengtų pinigų.
Kas bus toliau? Visų pirma, energetikos kainų augimas slūgsta, tai po kurio laiko atsilieps biržos prekėms ir kitiems tarpiniams produktams. Deja, maisto ir pirmo būtinumo prekių kainoms tas poveikis yra labai pavėluotas ir kai kuriuose segmentuose gali ir niekada neateiti. Yra pavojus, kad vieną gražią dieną suprasime, jog atėjo stagfliacija.
Antra, dabar infliacijos ciklą bandoma stabdyti keliant palūkanų normas. Tačiau svarbu tai, kad pavėluotas ir staigus palūkanų normų augimas sukelia ir pašalinius poveikius, bet ne visada pasiekia tikslą. Palūkanų normų kėlimas ne tik mažins būsto ar investicinių paskolų prieinamumą, didins finansinę naštą pasiskolinusiems. Daugelis įmonių gerais laikais sukaupė rekordinius rezervus, tai daugeliui jų nebus didelė problema ūkio mastu (o nesėkmių patvirtinančių taisyklę bus visada).
Čia atsiras šalutinis neigiamas poveikis verslo finansavimui, kai to reikės labiausiai: didesnės bazinės palūkanų normos ir šiuo metu 3-4 kartus normatyvus viršijantis bankų likvidumas (už kurį centriniai bankai moka palūkanas) objektyviai mažins interesą prisiimti riziką ir kredituoti verslą – ne tik investicinius projektus, bet ir apyvartinių lėšų poreikį. O toks poreikis atsiras dėl išorinių priežasčių.
Mažėjant prekybos mastui, iš pradžių apimtimis, vėliau – ir pinigine išraiška, stiprės konkurencija. Didės noras aklai parduoti ir kartais bus primirštamas apdairumas, kuris yra būtinas prekiaujant ne tik su vienkartiniais, bet ir su nuolatiniais klientais. Norint bet kokiomis sąlygomis parduoti, tikėtina, gali būti pasirenkami ne tokie užtikrinti partneriai, kas galės reikšti ir rizikas, susijusias su mokumu. O tokiu periodu didės ir sukčiavimo atvejų. Jei ekonomikos vėsimo periodu bus padaromos tokios klaidos, partneriai taps nebemokūs arba pasirinks būti nemokūs, verslas atsidurs nepavydėtinoje situacijoje: pirkimo apimtys slūgs, o partneriai nesumokėdami mažins bendrovės apyvartines lėšas, iš kurių paprastai yra užtikrinamas veiklos tęstinumas. Atsiras poreikis kreditavimui, o, kaip minėjau anksčiau, interesas suteikti paskolas bus kritęs.
Viso to išvengti galima jau dabar peržiūrint savo pardavimų procedūras, įsigilinant į su tiekėjais ir pirkėjais pasirašytas sutartis, žinant, pagal kokios šalies teisę ir kokiame teisme esant reikalui būtų sprendžiami nesutarimai. Dabar dar labiau aktualu renkantis verslo partnerius naudotis instrumentais, kurie padeda nustatyti jų patikimumą ir finansinį stabilumą. Taip pat svarbu nepamiršti ir rizikos valdymo instrumentų: nuo kredito draudimo, kreditinių ataskaitų, finansinių ataskaitų analizės, faktoringo ir, galiausiai, išankstinio apmokėjimo.
Vis dėlto ne viskas tik juodomis spalvomis: Baltijos šalims nemažai stabilumo prideda tai, kad esame euro zonoje. Mūsų šalys liko labai priklausomos nuo išorinio poveikio ir įvairių kainų svyravimų pasikartojimo, tad pasikeitus žaliavų ar energetikos resursų kainų krypčiai, jį po kiek laiko su tam tikra inercija pajus visi sektoriai.
Komentaro autorius - Romualdas Trumpa, Kredito rizikos valdymo bendrovės „Credeo“ rizikos vertinimo vadovas
