R. Kaziliūnaitė. Ar tikrai korupcija yra tik viešojo sektoriaus galvos skausmas?

Pavyzdžiui, neseniai įsigaliojusiame naujos redakcijos Korupcijos prevencijos įstatyme privalomos korupcijos prevencijos priemonės ir vadovų atsakomybė už priemonių netaikymą numatyta tik viešajam sektoriui, o, kalbant apie privataus sektoriaus subjektus (įskaitant verslą), pasikliaujama išimtinai savanoriškumu, bendradarbiavimu ir skatinimu įsitraukti į korupcijai atsparios aplinkos kūrimą.

 Skirtingai nuo kai kurių Vakarų Europos valstybių – pavyzdžiui, Prancūzijos, kur korupcijos prevencijos priemonių diegimas verslo subjektuose yra privalomas, o šių reikalavimų laikymąsi prižiūri specializuota institucija.

Ar pasirinktas verslo įtraukimo į korupcijai atsparios aplinkos kūrimą Lietuvoje kelias ir įstatymų leidėjo parodytas pasitikėjimas Lietuvos verslo sąmoningumu pasiteisino, tikriausiai bus matyti per ilgesnį laiką. Nes paprastai parodytas pasitikėjimas atsiperka, o kai kurie ekonomistų skaičiavimai rodo, „kad pajamos vienam gyventojui pakiltų 69% Rusijoje, 17% Italijoje, 6% Didžiojoje Britanijoje ir daugiau kaip 500% (!) Afrikos žemyne, jei šių šalių ekonomika būtų paremta tokiu pačiu pasitikėjimo lygiu kaip Švedijoje“. Tikėkimės, pasitikėjimas pasiteisins. Ilgainiui.

O kol kas mums artimesni tyrimai (naujausi sociologinio tyrimo „Lietuvos korupcijos žemėlapis“ duomenys) rodo, kad kaip kurti korupcijai atsparią aplinką savo įmonėje žino tik kas ketvirtas verslo vadovas – 24%. Žinios – svarbu, tačiau pirmiausia pokyčiam būtina valia ir noras keistis. Čia rodikliai dar kiek prastesni: nors 63% įmonių vadovų atsakomybę už korupcijos masto paplitimą Lietuvoje prisiima patys, tik 15% įmonių vadovų Lietuvoje norėtų dalyvauti antikorupcinėje veikloje.

Dėl to ir dera kalbėti apie verslo, korupcijos ir antikorupcinės veiklos sąlyčio taškus. Ir daryti tai nesileidžiant į svarstymus, kuo skiriasi sąvokų „korupcija vykdant verslą“, „korupcija versle“, „korupcija privačiame sektoriuje“, „korupcija verslo aplinkoje“ turinys ir kaip jas atriboti, nes tai atskiros – ir netrumpos – akademinės diskusijos ar netgi mokslinio darbo verti klausimai, į kuriuos vargu ir pavyktų rasti vienareikšmiškus atsakymus. O tiesiog pateikiant keletą charakteringų ir iliustratyvių pavyzdžių, kokie gali būti korupcijos ir verslo sąlyčio taškai, bei aptariant, ką praktiško galima būtų padaryti, kad jų būtų mažiau, o ankstesnėje pastraipoje pateikti rodikliai – geresni.

Taigi, pavyzdžiai, kaip tas sąlytis galėtų atrodyti:

– įmonės, siekiančios gauti licenciją arba tikrinamos ūkio subjektų priežiūrą atliekančios institucijos, atstovas, siekdamas nuslėpti prekių, paslaugų, darbų saugos ar pan. trūkumus, ieško būdų papirkti atitinkamus įgaliojimus turintį valstybės tarnautoją ar kitą asmenį, dėl turimų ryšių galintį „suorganizuoti“ pageidaujamą rezultatą;

– įmonės, siekiančios gauti licenciją arba tikrinamos ūkio subjektų priežiūrą atliekančios institucijos, atstovas, net ir nesant prekių, paslaugų, darbų saugos ar pan. trūkumų, tačiau provokuojamas atitinkamus įgaliojimus turinčio valstybės tarnautojo, duoda kyšį siekdamas paspartinti procedūras ar išvengti įprastos ūkinės veiklos trikdymo;

– įmonės, siekiančios laimėti viešąjį pirkimą ar jau sudariusios sutartį, kyšis, duodamas už išskirtinę padėtį bet kuriame viešojo pirkimo etape – nuo galimybės anksčiau nei kiti  susipažinti su nevieša informacija ar sąlygų pritaikymo pirkimo pradžioje iki netinkamo sutarties vykdymo toleravimo;

– įmonės, siekiančios gauti ES struktūrinių fondų ar kitų finansinių mechanizmų paramą, kyšis, duodamas už išskirtinę padėtį ar trūkumų toleravimą bet kuriame paramos administravimo etape;

– įmonės A atstovo, įgalioto pirkti jos veiklai reikalingas prekes ar paslaugas, kyšio priėmimas iš šias prekes ar paslaugas didesne nei rinkos kaina, netinkamos kokybės ar kitomis nesąžiningomis sąlygomis realizuoti siekiančios įmonės B atstovo – šiuo atveju abi įmonės yra privatūs ūkio subjektai, tačiau vienos iš jų atstovas elgiasi kaip perkančiąją organizaciją netinkamai atstovaujantis valstybės tarnautojas iš trečiojo pavyzdžio;

– įmonės – privataus ūkio subjekto – atstovo veikimas šios įmonės tiekiamas prekes, paslaugas ar darbus už kyšį realizuojant įmonei mažiau palankiomis sąlygomis nei tai būtų galima padaryti veikiant išimtinai jos interesais (kaip ir ankstesniame pavyzdyje, tai būtų  kyšininkavimo viešajame sektoriuje analogija);

– nepalankiomis sąlygomis prekes, paslaugas ar darbus teikiant su tokius sprendimus priimančiu asmeniu (įmonės darbuotoju, atstovu ar netgi samdytu vadovu) susijusiems juridiniams asmenims, kurie tomis prekėmis ar paslaugomis naudojasi tolesnei ūkinei veiklai vykdyti ir pelnui gauti (tai jau būtų artimiau ne kyšininkavimui, bet piktnaudžiavimui įgaliojimais viešajame sektoriuje).

Visa tai gali vykti tiek su įmonės vadovybės žinia (tikriausiai labiau būdinga ką tik pateikto sąrašo pradžioje pateiktiems atvejams, bet gali būti įvairiai), tiek ir be jos; korupcinės schemos dažnai gali būti susiklosčiusios tiek įsitraukiant viešojo sektoriaus atstovams, tiek ir be jų. 

Atvejų įvairovė didžiulė, ir tikrai ne visi jie kilę vien iš „valdžios sugedimo“. Nes, kaip viename iš savo metodinės pagalbos dokumentų pažymėjo OLAF‘o žinių centro tyrėjai, tuokart aptartoje veikloje „egzistuoja neatskiriamai susijusios rizikos, būdingos bet kokiai žmonių veiklai“. Taigi ne tik viešojo sektoriaus atstovams ir ne tik Lietuvoje.

Iš to - išvada, kad tikriausiai reikėtų palaipsniui atsisakyti požiūrio, kad (a) korupcija būdinga tik viešajam sektoriui ir dėl jos kalti vien tik „sugedę biurokratai“ ar kažkas panašaus ir (b) „Lietuvoje visi vagys“, „kitaip čia nebus“, „kaltas sovietinis palikimas“ ir t.t.

Tad ką gi daryti? Atsigręžti ne vien tik į kitus, t.y. viešąjį sektorių arba „biurokratus“, bet ir į save (tai, kaip minėta remiantis LKŽ duomenimis, jau vyksta) ir motyvuoti save pokyčiams.

Kaip tai padaryti? Korupcijos rizikų valdymą pradėti vertinti kaip būtiną bet kurio rizikų valdymo modelio, būtino sėkmingam šiuolaikiniam verslui, sudėtinę dalį, o korupcijai atsparios aplinkos kūrimą – kaip neatskiriamą gerojo valdymo aspektą.

Nuo ko būtų galima pradėti? Nuo korupcijai atsparios aplinkos kūrimo gairių verslui, su kuriomis galite susipažinti čia, ir jungtis prie iniciatyvos „Skaidrumo akademija“ – gauti reikalingą ekspertinę pagalbą antikorupcinės aplinkos kūrimui.

Komentaro autorė – Rūta Kaziliūnaitė, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus pavaduotoja