R. Klovas. Kai miško plotas yra tavo ir kartu – ne tavo
Dar 2005 m. apie 38.800 ha Lietuvos miškų buvo įvertinti, kaip atitinkantys Europos Bendrijos (EB) svarbos natūralių miško buveinių kriterijus. O jau 2018 m. duomenimis šalies miškuose kartografuota apie 60.000 vienetų tokių buveinių, apimančių 256.600 ha miško žemės plotą. Ir kas gi iš to?
Ogi štai kas. Lietuva, tiksliau Aplinkos ministerija, stojant į Europos Sąjungą įsipareigojo sudaryti vietovių, kurios atitinka buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą ir pateikti jį svarstyti Europos Komisijai (EK). Į minimų vietovių sąrašą gali būti įtraukiamos ir saugomos, ir nesaugomos teritorijos, kurioms siūloma suteikti EB svarbos statusą. Kartu su vietovių informacija pateikiami ir skaičiavimai: kiek reikės lėšų šioms teritorijoms tvarkyti.
Pirminį sąrašą, neinformuodami žemės savininkų, sudarė Aplinkos ministerijos pasamdyti specialistai. Akivaizdu, kad būsimų (galimų) minėtų buveinių ribos buvo braižomos „iš akies“, dažnai jų ribos eidavo sklypų ribomis.
Atlikus šį techninį darbą, sąrašas buvo patvirtintas. Būtent šiame etape Aplinkos ministerija, jei ketino taikyti šioms teritorijoms apribojimus, privalėjo ne tik informuoti žemės savininkus, bet ir įregistruoti šias teritorijas su jų ribomis ir veiklos apribojimais Nekilnojamojo turto registre (NTR). Apribojimai buvo pradėti taikyti, tačiau nei miškų savininkai buvo informuoti, nei NTR tos buveinės buvo įregistruotos.
Kitas buveinių steigimo etapas – EK sprendimas. Pirmasis toks sprendimas buvo priimtas dar 2007 m., kuomet pagal direktyvą įpareigojo suinteresuotąsias valstybes nares kuo anksčiau ir ne vėliau kaip per 6 metus įsteigti specialias apsaugos teritorijas, nustatyti apsaugos prioritetus ir būtinas apsaugos priemones. Taigi, priėmus sprendimą pasiūlytoms teritorijoms suteikti EB svarbos teritorijų statusą, nurodytose vietovėse Lietuvoje saugomos teritorijos turėjo būti įsteigtos ne vėliau kaip per 6 metus.
Po EK sprendimų valstybės narės dar turėjo atlikti savo namų darbus. Mat dar 1992 m. priimta Tarybos Direktyva dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos, kur apibrėžta kas yra speciali saugoma teritorija bei kokios taikomos būtinos apsaugos priemonės.
Ir trečiasis šio proceso etapas – aplinkos ministro įsakymo „Dėl Buveinių apsaugai svarbių teritorijų nustatymo“ įgyvendinimas. Juo ir nustatomos konkrečios saugomos teritorijos.
Deja, Lietuvai labai sunkiai sekėsi įgyvendinti šį paskutinį etapą. Jau nepakako ant paprasto žemėlapio flomasteriu apibrėžtos teritorijos. Reikėjo žymiai detalesnių schemų su aiškesnėmis saugomų teritorijų ribomis.
Kad mūsų šalis neįsteigė direktyvoje nurodytų teritorijų, patvirtina ir 2018 m. viduryje EK pateikta informacija dėl pažeidimų. Komisija išsiuntė Kiprui ir Lietuvai oficialų pranešimą: jūs nenustatėte tikslių gamtos apsaugos teritorijų ir neužtikrinote tinkamos vietinių buveinių bei rūšių apsaugos.
Daugumoje ES šalių šios specialios saugomos teritorijos buvo steigiamos su derama pagarba žemės savininkams. Pastarieji buvo informuoti ir apie kompensacijos tvarką bei išmokas, ir kaip apskritai laikomasi visų procedūrų. Galutinis etapas – pakeitimų įregistravimas atitinkamuose registruose, šiuo atveju – NTR. Deja, Lietuva pasirinko kitą kelią.
O juk dar 2007 m. EK patvirtino pirmąjį Lietuvos siūlomą buveinių sąrašą. Per 6 metus reikėjo įsteigti šias specialias saugomas teritorijas. Dabar jau 2023 metai, o ar tikrai bent viena įsteigta tokia buveinė įregistruota Nekilnojamojo turto registre?
Tam, kad įregistruotum, reikia tinkamai informuoti savininką. Galų gale – turėti registracijai tinkamai parengtus dokumentus. Tačiau Lietuva vietoj to, kad darytų tai, ką daro kitos ES valstybės, nusprendė tapti išimtimi. 2019 m. viduryje LR specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas turėjo nustatyti tą pačią taisyklę, kaip ir galiojęs Žemės įstatymas: specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į NTR. Tačiau buvo padaryta išimtis – tokia nuostata įsigalioja nuo 2025 m. sausio 1 d. Ši išimtis ir pritaikyta būtent buveinių registracijos problemai spręsti (arba nukelti), nes kitų apribojimų taikymas šiame įstatyme susietas su jų įregistravimu.
Žemės savininkai nėra saugomų teritorijų steigimo priešininkai. Bet nepagarba jų nuosavybei ir sukėlė pagrįstą jų pasipiktinimą.
Mūsų valstybė privalėjo atlikti tris darbus. Pirma, informuoti žemės savininkus apie numatomus apribojimus. Antra, tinkamai parengti teritorijų planavimo dokumentus ir jų sprendinius įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Ir trečia, išmokėti žemės savininkams kompensacijas už nustatytus apribojimus.
Valstybė nepadarė nė vieno iš šių trijų veiksmų. Ji tiesiog skubėjo vykdyti direktyvą. Europos Komisijai tai gal ir tiko, tačiau tai buvo padaryta nepagarbos nuosavybei kaina. Išmintingesnės valstybės supranta tokių veiksmų ilgalaikes pasekmes. Mums, deja, dar teks paėjėti klaidų taisymo keliu.
Komentaro autorius – Robertas Klovas, Advokatų profesinės bendrijos „Greenlex“ partneris ir advokatas
