Išbandymų maratone – stipriausieji
Perfrazuojant gerai žinomą ir dažnai kartojamą Marko Twaino aforizmą, galima būtų teigti, kad gandai apie lietuviškos tekstilės ir aprangos pramonės mirtį yra gerokai perdėti.
Tiesa, ne visos šios pramonės šakos išgyvena geriausius laikus. Kone daugiausia sunkumų patyrė avalynės pramonė, iš kurios beliko viena kita įmonė. Į praeitį nugrimzdo ir kai kurių siuvimo bendrovių vardai, ypač tų, kurios pardavinėjo tik darbo jėgą, mat užsakovai palaipsniui iškeliavo ieškoti dar pigesnių rankų. Tiesa, vėliau ne vienas iš jų, negavęs reikiamos kokybės, ketino grįžti, bet jau terado užrakintas siuvimo fabrikų duris.
Tačiau dalis pramonės senbuvių išbandymų vėjus atlaikė, tarp jų – tekstilininkai, nors jų kelias irgi nebuvo vien rožėmis klotas. Šiandien VŽ savo mintimis ir nelengvai pasiektos sėkmės formulėmis dalinasi žinomos įmonės – „Klasikinė tekstilė“ ir „Garlita“ iš Kauno bei Panevėžio „Linas“.
Plačiau apie tai skaitykite čia.
Jau ketvirtą dešimtmetį skaičiuojanti „Klasikinė tekstilė“, kurią įkūrė Rimantas Baumila su žmona Alevtina, tikina: mažiukams lengviau atrasti naujų kelių, lengviau atlaikyti audros šuorus, mat yra galimybė laviruoti, lanksčiau reaguoti į paklausą ir pan.
Tiesa, ne viską lemia pačių tekstilininkų galimybės, ne viskam jie gali daryti įtaką: pavyzdžiui, žemės ūkio (lino pluošto) produkcijos kaina, kokybė, orai, klimatas – viso to pakeisti negali, tenka prisitaikyti. Iššūkių kelia ir keliskart išaugusios žaliavos kainos. Perkelti klientams viso savikainos padidėjimo kauniečių įmonė negalėjo, todėl dalį išlaidų reikėjo prisiimti pelno sąskaita. Įmonės produkcija keliauja į JAV, Japoniją. Būtent pastaroji šalis ypač vertina lininius gaminius.
Žaliavų problema jaudina ir įprasto bei uniforminio trikotažo gaminius siūlančios UAB „Garlita“ vadovą Juozą Martikaitį. Ir ne tik kaina, bet ir keliskart pailgėję pristatymo terminai. Apyvartos augimą lėmė brangę gaminiai, nes parduodamų gaminių kiekis didėjo minimaliai.
Bendrovė tiekia aprangą jėgos struktūroms, todėl, esant įtemptai politinei situacijai, užsakymų daugėja: „Garlitos“ megztiniai, šalikai keliauja į NATO šalių struktūras, pasak vadovo, galbūt pagal pagalbos sutartis – ir į Ukrainą.
Turi kuo pasigirti dar viena tekstilės įmonė, dirbanti su linais. VŽ rašė, kad Panevėžio tekstilės įmonė „Linas“ su ispanų partneriais sukūrė unikalią lino perdirbimo technologiją. Naujas produktas – audinys su perdirbtu lino pluoštu – pristatomas klientams ir, tikimasi, sulauks populiarumo.
„Jau galime klientus pradžiuginti tokia naujove, apie kurią mums neteko girdėti nei Europoje, nei apskritai pasaulyje, – mes perdirbame liną“, – sakė Vilita Skersienė, bendrovės vadovė. Pasak jos, inovacijos, kurią įmonė kūrė su ispanų verpalų gamintoja, technologija, nėra išskirtinė, tačiau iki šiol niekam nėra pavykę perdirbti lino.
„Užsienyje mūsų gamintojai vertinami ne vien dėl to, kad gali tiekti aukščiausios kokybės standartus atitinkančius gaminius. Jie patraukia dėmesį kaip atsakingi, tvarūs ir galintys užtikrinti saugią tiekimo grandinę. Be to, gamintojai seka naujausias gamybos tendencijas, o technologinis sektoriaus išsivystymas leidžia pasiekti kartais net ir pasaulyje neregėtų rezultatų“ – aiškina Asta Tumaitytė, Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos direktorė.
VŽ taip pat rašė, kad ES teisės aktai ir vartotojų spaudimas privers tekstilės gamintojus arba ieškoti Europoje fabrikų, kurie perdirbtų atraižas ir atliekas, arba patiems kooperuotis investicijoms. Kęstutis Daukšys, Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos prezidentas, neslepia: apie perdirbimo įmonę diskutuojama ir Lietuvoje: kalbama, kad tai galėtų būti jungtinė kelių bendrovių investicija.
Tekstilės ateitį lems ES lygiu priimti sprendimai, reikalaujantys, kad tekstilės perdirbimas ir gamyba į aplinką išskirtų kuo mažesnį kenksmingų medžiagų kiekį. Reikalavimas griežtas, tačiau jis gali palengvinti tekstilininkų konkurenciją, nes kai kurios šalys, į Bendriją eksportuojančios savo produkciją, greičiausiai susidurs su nemalonumais. Tarp tokių šalių minimas Pakistanas, Indija – būtent šių šalių gamintojai dėl savo itin pigios darbo jėgos vis konkuruoja su europiečiais.
VŽ nuomone, minėtų įmonių sėkmės formulė ypatingų paslapčių neturi: susidūrusios su iššūkiais, jos ilgai nelaukdamos pačios imasi ieškoti efektyviausių sprendimų (tarp jų – ir netradicinių), užtikrinančių galimybę sėkmingai veikti ne tik savo šalyje, bet ir įsitvirtinti užsienio rinkose.
Jų patirtis gali būti sėkmingai perimta (ir perimama) kitose šakose, pirmiausia – gamybos sektoriuje. Regis, pasiteisino ankstesni įmonių sprendimai skolintis ir investuoti į ekonomiškesnius ir mažiau elektros suvartojančius įrenginius ar statytis saulės elektrines.
