S. Sierakowskis. Rusai, kurie išvažiuoja

V. Putinui pasitraukus iš valdžios rusų diaspora gali būti pagrindinis partneris kuriant naują Rusiją. Tačiau Europoje, kur dabar plačiai paplitęs pasipiktinimas netgi „paprastais rusais“, emigrantams sunku tikėtis šilto priėmimo.

Žinoma, tokios nuotaikos yra suprantamos, turint omenyje, kad atrodo, jog Rusijos visuomenė labai palaiko Putino „specialiąją operaciją“ Ukrainoje. Tokių pastebėjimų negalima nepaisyti. Nors savo galingą propagandos mašiną Kremlius yra įjungęs visu pajėgumu, dabar ne XX amžiaus penktasis dešimtmetis. Norintys tiesos rusai gali ją lengvai sužinoti.

Vis tik turėtume kelti klausimą, ar apklausų duomenys gali parodyti tikrąją Rusijos visuomenės nuomonę, net kai tokius duomenis renka nepriklausomas, labai gerbiamas „Levada Center“. Demokratinėse visuomenėse viešosios nuomonės apklausą atliekantys asmenys prašo piliečių nurodyti, kam jie teikia pirmenybę iš daugybės kandidatų, ir rezultatai dažnai atvirai rodo visuomenės nuomonę (su nedidele paklaida). Tačiau ką mums gali parodyti apklausos, kuriose žmonės „gali rinktis“ tarp žmogus, kurį remia 83% šalies gyventojų, ir nieko daugiau.

Atsakyti „ne“, reiškia išstumti save už normalumo ribų. Net jei nepalaikote Putino, galite nenorėti „išsiskirti iš kitų“; dar mažiau atviri su viešosios nuomonės apklausą atliekančiais asmenimis būsite atsakinėdami į politiškai jautrius klausimus. Atsižvelgiant į šiuos sunkumus, geriausia, ką galime padaryti, tai daryti prielaidą, kad parama Putinui išties yra plati. Nors, žinoma, jį remia ne 70–80%, o maždaug 50% rusų.

Tačiau netgi jei iš tiesų tik 10–20% rusų nepritaria Putinui, tai vis tiek yra 14–28 milijonai žmonių. Kam juos atstumti smerkiant visą Rusijos visuomenę? Paversti šiuos politinius sąjungininkus priešais yra nei teisinga, nei politiškai išmintinga.

Nepriklausomai nuo to, ar Rusija šį karą laimės, ar pralaimės, ji nenustos egzistavusi. Maža to, problema yra ne tas ar anas Rusijos lyderis (ar istoriškai jie taip jau skyrėsi vienas nuo kito?) ir ne „paprasti rusai“. Rusijos problemos šaknys glūdi Bizantijos stačiatikybės ir mongolų dominavimo laikais suformuotoje kultūroje ir žaliavų gavyba paremtoje ekonomikoje.

Visi šie veiksniai yra nepalankūs demokratijai. Jei žmonės gauna pajamas iš gamtinių išteklių, kuriuos paskirsto esantieji valdžioje, kokio režimo galime tikėtis? Jeigu šį modelį įmanoma pakeisti, tai užtruks daug metų ir tam reikės valstybės susiskaidymo – labiausiai tikėtina pagal etninį principą. Taip pat reikės naujo Vakarų Europos, kurios požiūris į Rusiją neretai buvo naivus, mentaliteto.

Būtų natūralu, jei šio proceso priešakyje būtų emigrantai, jei tik jie atitiktų tam tikras sąlygas. Praeityje tie, kurie bėgo iš Rusijos ar Sovietų Sąjungos, nekentė režimo, bet tikėjo, kad Rusija gali ir turi būti didi, o tai a priori reiškia, kad ji turi apimti Ukrainą; taip manė net tokie disidentai kaip Aleksandras Solženicynas ir Josifas Brodskis. Jeigu naujausia emigrantų kohorta irgi laikosi tokios nuomonės, nėra apie ką kalbėti. Vakarai neturėtų jiems daryti jokių nuolaidų.

Tačiau tikėkimės, kad dabartiniai emigrantai yra kitokie arba gali pakeisti savo poziciją. Šiuo požiūriu yra įdomi lenkų emigracijos istorija po 1945 metų. Ilgą laiką lenkai desperatiškai laikėsi įsikibę seniai prarasto regiono galios statuso ir puoselėjo iliuzijas, kad Lietuva, Baltarusija ir tam tikros Vakarų Ukrainos dalys priklausė Lenkijai.

Jie pažymėdavo, kad iki 1939 metų Wilno (dabar Vilnius, Lietuvos sostinė) ir Lwow (dabar Ukrainos miestas Lvivas) buvo Lenkijos teritorijoje. Ir daug lenkų netgi svajojo atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę, egzistavusią iki 1772–1795 metų padalijimo. Netgi šiandien, būdami atviri, lenkai prisipažintų, kad nors Charkivo ir Kijivo bombardavimą laiko tikra tragedija, matyti Lvivo istoriniams pastatams kylančią grėsmę yra gerokai blogiau.

Po Antrojo pasaulinio karo didžiausia lenkų emigrantų dalis išvažiavo į Londoną, tačiau savininkiškumo jausmą dėl to, ką prarado, jie išsaugojo. Daugelis kalbėjo apie „Lwow-i-Wilno“ lygiai taip pat, kaip dabar rusai tvirtina, kad „Krym nash“ (Krymas mūsų). Bet kas, sutinkantis, kad rytinė Lenkijos siena yra ties Bugo upe, buvo laikomas išdaviku.

Išmintinga tokio požiūrio alternatyva radosi labai lėtai. Ji gimė Paryžiuje, kur nedidelis centras, įkurtas prie Literatūros instituto ir Jerzy'io Giedroyc'io žurnalo „Kultura“, pradėjo formuluoti vadinamąją ULB (Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos) doktriną, kurioje buvo teigiama: „Nebus nepriklausomos Lenkijos, be nepriklausomos Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos.“

Esmė buvo ne prastumti kokią nors romantišką kosmopolitišką viziją. ULB buvo labiau susijusi su sudėtinga realia politine situacija – jeigu lenkai toliau kovos, kaip ir Vokietija bei Rusija, jie toliau pralaimės. Mažesnės Vidurio ir Rytų Europos šalys siekti nepriklausomybės galėjo tik bendradarbiaudamos. Dabar ši įžvalga yra Lenkijos užsienio politikos pagrindas (netgi valdžioje esant dabartinei nacionalistinei vyriausybei) ir galima tikėtis, kad ateityje tokią įžvalgą priims ir „paprasti rusai“.

 

Komentaro autorius - „Krytyka Polityczna“ judėjimo įkūrėjas ir Vokietijos užsienio santykių tarybos vyresnysis bendradarbis 

 

Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.