A. Borumas. Darbo vietų išsaugojimas – žemaitiškas požiūris
Vis dėlto ir žiniasklaidoje, ir verslo pasaulyje nuolat girdime kalbant apie tai, kad kvalifikuotų specialistų naujoms ar atsilaisvinusioms darbo vietoms rasti itin sudėtinga. Praėjus 30 metų nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, atsivėrus Europos šalių sienoms, darbo rinka ženkliai išsiplėtė. Tad lietuviams, kaip ir daugeliui kitų Europos Sąjungos piliečių, atsirado daugiau galimybių ieškotis darbo svetur. Tačiau galima suabejoti, ar mes tikrai suprantame visas emigracijos ir nenoro įsidarbinti Lietuvoje priežastis ir esame padarę viską, kad pakeistumėme esamą padėtį?
Pirmiausia, pamėginkime atsakyti į klausimą, kodėl emigruojama. Dažnai emigracijos priežastimi nurodomi įvairūs ekonominiai aspektai, pvz., žemas pragyvenimo lygis, menki atlyginimai ar minimalus darbo užmokestis, ypač palyginti su Europos Sąjungos rodikliais.
Vis dėlto tai nėra vienintelė priežastis. Neretai kur kas svarbesniu tampa noras save išbandyti, realizuoti sumanymus, pabėgti nuo lietuviškos realybės. Lietuvoje dirbantys specialistai kritiškai atsiliepia apie verslininkų požiūrį į darbuotojus ir darbo kultūrą darbovietėse. Štai prieš kelerius metus Mičigano valstijos universitete (JAV) atliktas tyrimas atskleidė, kad Lietuvos gyventojų empatija – atjauta kitam žmogui – yra itin žema, ir pagal šį rodiklį Lietuva užima paskutinę vietą iš tirtų 63 šalių. Tad ir darbo rinkos dalyviai Lietuvoje patiria nepagarbą ir didelį streso lygį, jaučiasi neįvertinti, nemato karjeros ir profesinio tobulėjimo galimybių, ir visa tai ne vieną tautietį paskatina ieškoti laimės užsienyje.
Tarp emigracijos priežasčių verta paminėti ir geresnį būsto prieinamumą, palankesnes teisinės, socialinės ir sveikatos apsaugos sąlygas. Ypač svarbi ir vis aštriau iškylanti priežastis yra aukštesnės kokybės švietimas, kitaip tariant, geresnės mokyklos ir universitetai, apie kurių bėdas Lietuvoje mes dažniausiai išgirstame artėjant mokslo metų pradžiai. Visa tai ir lemia, kad pasaulio laimės indekso reitinge (angl. World Happiness Report) Lietuva šių metų pradžioje užėmė 38-ąją vietą.
Akivaizdu, kad mes nesugebėsime sulaikyti Lietuvoje darbingo amžiaus žmonių pavienėmis iniciatyvomis, tad pasistengti reikėtų ir Lietuvos valdžiai, ir verslui. Valdžios rankose įstatyminių barjerų mažinimas, kad užsienio ar vietos investicijos būtų kuo sklandžiau panaudojamos, o naujos įmonės – greičiau įsitrauktų į rinką. Būtent valdžia turėtų pasirūpinti metų metais vykdoma ir niekaip neužbaigiama švietimo reforma, kuri jau tampa rimtu kliuviniu visuomenės pažangai.
Mes prarandame protingus abiturientus, kurie išvyksta studijuoti į užsienį vietoj to, kad studijuodami Lietuvos aukštosiose mokyklose atneštų į auditorijas naujos energijos. Dar liūdniau, kai sugrįžtančios emigrantų šeimos nuolat patiria problemų dėl vaikų adaptacijos Lietuvos mokyklose. Ne viena šeima vėl išvyksta svetur vien tik todėl, kad jų vaikai neįsitraukia į švietimo sistemą.
Tuo tarpu verslas turėtų galvoti apie atlyginimų kėlimą ir darbo aplinkos gerinimą, motyvavimo ir karjeros galimybes. Savirealizacija daugeliui profesionalų yra esminis poreikis. Jį patenkinus specialistas bus mažiau linkęs ieškotis naujo darbo, nesvarstys ir emigracijos galimybių. Kūrybiškumą stimuliuojanti atmosfera darbe, lankstus darbo grafikas, galimybė dirbti iš namų, lyčių lygybė ir nediskriminacija formuoja darbuotojo savijautą, kuri ir motyvuoja, ir stiprina lojalumą. Didžiąją dalį aktyvaus gyvenimo praleidžiame darbe, todėl darbuotojas, kuris gali darbe jaustis laisvai, šią darbo vietą vertina ir saugo.
Štai mes, žemaičiai, statybininkai iš Plungės esame pasitelkę keletą paprastų darbuotojų išsaugojimo būdų, kurie pasiteisina. Vienas pagrindinių faktorių, kuris itin efektyviai veikia darbuotojų įsitraukimą į įmonės veiklą ir lojalumą, yra liberali darbo aplinka. Pasitikėjimas darbuotoju ir orientacija į rezultatą, o ne į darbe „išbūtą“ laiką yra tai, kas darbuotojus verčia pasitempti. Jausdami, kad prisideda prie įmonės sėkmės bei augimo, visi jaučiasi atsakingi. Įmonės vidinė apklausa atskleidė, kad darbuotojai įmonės viduje jaučiasi kaip šeima, dėl to jie linkę daug labiau vieni kitiems padėti bei atlikti ne vien tik savo asmenines užduotis. Iš kitų lojalumo stiprinimo priemonių verta paminėti įmonės patalpose įrengtą sporto klubą, kuriuo darbuotojai gali laisvai naudotis, reguliarius komandos formavimo renginius, lankstų darbo grafiką, kai darbuotojas pats gali pasirinkti jam priimtiną darbo biure ir namuose santykį, bendrus pietus ir kt. iniciatyvas.
Kartu su darbuotojais turime ieškoti sprendimų, kurie išbalintų darbo aplinką šalyje bei paskatintų sugrįžti emigrantus kurti pažangą.
