I. Buruma. Kam reikia olimpinių žaidynių?

Taip mano ne ji viena. Vienas geriausių Japonijos medicinos ekspertų perspėjo, kad žaidynės gali sukelti naujų COVID-19 ligos protrūkių ir tęsti tokiomis sąlygomis, kokios yra dabar, būtų „nenormalu“. Daugiau nei 80 % Japonijos gyventojų nori, kad žaidynės būtų arba nukeltos, arba atšauktos. Oficialus žaidynių rėmėjas dienraštis „Asahi Shimbun“ ragino vyriausybę atsisakyti šio užmojo. Jei olimpiada vis dėlto bus rengiama, o tai atrodo labai tikėtina, varžybos daugiausia vyks tuščiuose už milžiniškas lėšas pastatytuose stadionuose.

K. Yamaguchi iškėlė labai gerą klausimą – kam reikia olimpinių žaidynių? Sportininkai jau turi apsčiai galimybių varžytis įvairiausiuose tarptautiniuose čempionatuose. Japonai irgi neturėtų mokėti savo kailiu už tai, kad palinksmintų televizijos žiūrovus. Galbūt žaidynės Japonijos politikams, kurie tikėjosi renginį kilstelsiant jų prestižą, arba Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) piniguočiams – kostiumuotiems valdininkėliams, manantiems, kad jų milžino įnoriai gali paminti visų kitų interesus?

Klausimas, kam iš tikro reikalingos olimpinės žaidynės persekiojo renginį nuo pat 1896 m., kai Atėnuose jį „atgaivino“ baronas Pierre’as de Coubertinas. Kaip ir kiti to meto Prancūzijos konservatoriai, baronas nerimavo dėl nacionalinės galios, ypač pralaimėjus karą su Prūsija 1871 m. Jis manė, kad sportinis rungtyniavimas bus atsakymas į prancūzų vyriškumo stoką.

Greta vilčių atkurti prancūzų vyriškumą P. de Coubertinas taip pat tikėjosi, kad tarptautinis sporto renginys skleis taiką, suburdamas pasaulio tautas draugėn. Olimpinės žaidynės, kaip pasaulinės parodos ir berniukų skautų sambūriai, turėtų skatinti tarptautinę draugystę ir patriotiškumą. Po švarių ir sąžiningų varžybų sveikiausi įvairių tautų egzemplioriai drauge žygiuotų į šviesesnį rytojų.

Charles’is Maurrasas, kraštutinės dešinės ideologas, prisijungęs prie ultranacionalistinio judėjimo Action fran?aise, iš pradžių išjuokė P. de Coubertino idealizmą. Jis niekino tarptautinės draugystės idėją. Bet paskui apsigalvojo. Skirtingoms tautoms lengvaatlečių rungtyniavimas bus tik dar viena priežastis dar labiau nekęsti vienai kitos. Ir tai, jo nuomone, būtų nuostabu.

Galiausiai nei P. de Coubertino idealizmas, nei Ch. Maurraso cinizmas nepaėmė viršaus. Visuotinė taika neįsiviešpatavo, bet karai kažin ar buvo sirgimo už savo šalies sportininkus pasekmė. Tai, kad P. de Coubertino siekiai tėra tušti žodžiai, tapo pasigailėtinai aišku, kai 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse jis drebančiu balsu aukštino draugystę ir garbingą kovą, išsiviepusiems A. Hitleriui ir H. W. Geringui sėdint savo prabangioje ložėje.

Tačiau nenuginčijama ir tai, kad pasibaigus Antrajam pasauliniam karui olimpinės žaidynės turėjo šiokios tokios naudos. Tokijo olimpiada 1964 m. buvo nepaprastai svarbi japonams – ji simbolizavo ne tik ekonominį atgimimą, bet ir politinę pagarbą. Japonija nebebuvo karinis plėšrūnas, susitepęs milijonų žmonių Azijoje krauju, bet klestinti demokratija, atsivėrusi pasauliui.

Kažką panašaus galima pasakyti apie 1988 m. Seulo olimpines žaidynes. Po dešimtmečių žiauraus imperinio Japonijos režimo, siaubingo Korėjos karo ir dar kelių dešimtmečių karinės diktatūros Pietų Korėja pakilo kaip gana atvira visuomenė su konkurencingais rinkimais, nepažabojama laisva spauda ir jaunimu, kupinu pasididžiavimo ir optimizmo. Korėjiečiai buvo tikrai nusipelnę tarptautinio dėmesio. Seulo olimpinės žaidynės buvo tikra šventė.

Nepaisant šių retai pasitaikančių progų, olimpines žaidynes vis dėlto sunku pateisinti. Žygiavimas, mojavimas vėliavomis, uniformuoti sambūriai yra devynioliktojo amžiaus anachronizmas, tebebranginamas šalyse, kuriose žmonės neturi teisės rinkti savo lyderių, tik pareigą juos šlovinti.

Šiaurės Korėja yra šio reikalo meistrė, bet Vladimiro Putino žiemos olimpinės žaidynės 2014 m., rengtos subtropikų kurorte, nuklotame dirbtinio sniego, aiškiai buvo skirtos jo autoritariniam režimui pagerbti. O Pekino žaidynėse 2008 m. demonstruotas Kinijos nacionalizmo variantas būtų buvęs arčiau Ch. Maurraso nei P. de Coubertino širdies.

Vargingesnės šalys, pavyzdžiui, Graikija 2004 m. liko su didelėmis skolomis ir apleistais, piktžolėmis apaugusiais, stadionais.

Nepasakytum, kad turtingoms šalims reikia tokių prašmatnybių, kaip matytos Atlantoje 1996 m. ar Londone 2012 m. – nebent kaip preteksto investuoti į infrastruktūrą, kuri šiaip ar taip turėjo būti pastatyta.

Tokijui 2021 m. tikrai nereikia olimpinių žaidynių. Ir vis dėlto olimpinė kariauna žengia toliau, kraudamasi milžiniškus turtus, net jei kai kurios šalys arti bankroto ribos. Iš Atėnų olimpiados TOK uždirbo net 985 milijonus eurų (1,2 mlrd. USD). Atsimenu, žiūrėjau į olimpinio štabo atstovus, vaikštinėjančius Seule. Kuo vargingesnei šaliai jie atstovavo, tuo didesnius platinos laikrodžius segėjo.

Olimpinės žaidynės yra milžiniškas verslas Tarptautiniam olimpiniam komitetui, rėmėjams, nekilnojamojo turto plėtotojams ir kartais korumpuotiems politikams. Štai kam jos skirtos. Tūkstančiai olimpiados pareigūnų šiemet būriuosis brangių Tokijo viešbučių vestibiuliuose. O jiems išvykus kitur didžiuliai pastatyti stadionai liks iš esmės apleistos vietos, menančios renginį, kurio niekad neturėjo būti.

Komentaro autorius — Ian Buruma yra knygų autorius. Naujausias jo darbas – „Čerčilio kompleksas: ypatingojo prakeiksmas, nuo Winstono ir Roosevelto iki Trumpo ir Brexit’o“ (orig. The Churchill Complex: The Curse of Being Special, From Winston and FDR to Trump and Brexit). Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2021 m.