„Medaus mėnesio“ iliuzija
VŽ norėtų atkreipti dėmesį į du dalykus. Vienas yra akivaizdus. „Medaus mėnuo“ tarp prezidento Gitano Nausėdos ir valdančiosios koalicijos baigėsi. Nors galbūt tokio nė nebuvo, prisimenant iki paskutinės minutės „temptą“ ministrų skyrimo procedūrą pernai rudenį.
Kitas – kiek painesnis. Valdžių santarvės idilė gal ir yra gerai, kai reikia greitų sprendimų, kaip, pavyzdžiui, kovos su koronavirusu atveju. Tačiau demokratijos sąlygomis tai labiau anomalija, kuri net ir pavojinga, nes gresia „neklystančios valdžios“ diktatūra.
Kol koronaviruso pančiai veržia ir ritualai vieno ūkio ribose nebedžiugina, visai smagu stebėti gyvai vykstančią gyvą „sostų karų“ dramą, kuri greičiausiai pasibaigs balsavimu, vetavimu ir Konstitucinio Teismo sprendimu. Bėda, kad atnaujinto Konstitucinio Teismo dar nėra, bet tai jau ankstesnio „sostų karų“ sezono siužeto linija.
Pažvelkime, ką žada naujasis „sostų karų“ sezonas. Pirmiausia, dramą dėl Lietuvos atstovavimo Europos Vadovų Taryboje (EVT), kuri nebeapsiribos akademine diskusija.
Konservatoriai ketina įstatymu (kurio projektas į Seimo darbotvarkę gali būti įtrauktas pavasario sesijoje) išspręsti atstovavimo tvarką – kada į EVT vyktų premjeras, o kada – prezidentas. Prezidentas G. Nausėda jau informavo, kad jis tokį įstatymą vetuotų, o konservatoriai – kad kreiptųsi į Konstitucinį Teismą. Dar jiems teks skaičiuoti balsus Seime – ar pavyktų įveikti prezidento veto.
Jeigu ir būta dar abejonių, ar konservatoriams pakaks ryžto sukti šiuo keliu, jas turėjo išsklaidyti Gabrieliaus Landsbergio pirmadienio pastebėjimai LRT laidoje „Dienos tema“. Konservatorių lyderis neieškodamas kokių nors „politiškai korektiškų“ formuluočių išdėstė manantis, kad Lietuva neišnaudoja visų atstovavimo EVT instrumentų ir galimybių, o paklaustas, kas jų neišnaudoja, atvirai atsakė: „Prezidentas, kuris atstovauja.“
Nuo to laiko, kai Seimo narys, konservatorius Matas Maldeikis iškėlė EVT atstovavimo klausimą ir pakvietė diskusijon, o premjerė Ingrida Šimonytė pasakė, kad tai ne tas klausimas kurį „reikia artimiausiu metu judinti ar keisti“, teprabėgo mėnuo. Per 30 dienų „judinimo ar nejudinimo“ klausimas evoliucionavo į „įstatymo projekto pateikimo“ sprendimą.
Verbalinei artilerijai bumbsint girdėti argumentų, kad prezidento aplinkai trūksta kompetencijų, o net puoselėta „gerovės valstybės“ programa labiau primena miglotą teorinę diskusiją su keistoka iniciatyva sukurti gerovės valstybės vizualinius sprendimus. Kaip alternatyva, turinti pademonstruoti, kad prezidentas yra iniciatyvus lyderis, pateikiami palaikymo Seime nesulaukę mokestiniai pasiūlymai, nuolatinės G. Nausėdos pastangos kovos su COVID-19 fronte.
Negailestingi kritikai teigia, kad, užuot užkūręs „šešėlines“ ekspertų grupes ir rengęs pasitarimus, prezidentas geriau asmeniniu pavyzdžiu jau būtų pademonstravęs, kad „AstraZeneca“ vakcina yra patikima ir saugi. O štai, kad iki šiol Lietuva neturi ambasadorių kertinėse sostinėse – Vašingtone ir Briuselyje, – jau yra konkreti taip pat ir verslui trukdanti Lietuvos tarptautinio atstovavimo politinė spraga.
Kitoje pusėje – kritika, kad konservatoriai pernelyg agresyviai mėgina uždaryti prezidentą Daukanto aikštės rūmuose, apribodami jo funkcijas iki tuštokų diskusijų elitinėje pasaulio politikų bendruomenėje, proginių kalbų sakymo ir su valdančiąja koalicija suderintų iniciatyvų. Paėmusi aukštą sprendimų kovojant su koronavirusu tempą valdančioji koalicija nė nepajuto, kad tą aukštą tempą mėgina palaikyti stumdami kitus sprendimus, kuriems toks greitis nėra būtinas.
Kalba ne vien apie atstovavimą EVT, bet ir apie žemo standarto diskusijas socialinėje erdvėje įplieskusius projektus dėl Stambulo konvencijos ar partnerystės įteisinimo, kurie homofobiškai visuomenės daliai ar konservatyviose dogmose užsisklendusiems dvasininkams atrodo lyg koks žmogaus prigimčiai priešiško džino išlaisvinimas. Tai kitas kraštutinumas, o nuomonių įvairovė yra daug margesnė.
VŽ požiūriu, kuo greičiau Lietuva supras, kad civilizuotas šių problemų sprendimas yra pažanga ir yra neišvengiamas, tuo geriau. Tačiau „buldozeris“ neveikia ir neveiks net ir pačioje konservatorių frakcijoje.
Sparta primena bėgimą plonu ledu tikint, kad greitai bėgdamas negali įlūžti. Pavyzdžiai gamtoje rodo, kad toks tikėjimas gali būti pražūtingas.
Šioje diskusijoje poziciją privalės išreikšti kiekvienas politikas, įskaitant ir premjerę I. Šimonytę, ir prezidentą G. Nausėdą. Dabartinė prezidento pozicija, kad jis gerbia visas nuomones ir netylės susidūręs su „vieša inkvizicija“ ir „kitaminčių maišymu su purvais šlykščia forma“, yra teisinga ir valstybiškai ori. Bet anksčiau ar vėliau reikės užimti poziciją ir savo požiūrį pareikšti viešai.
VŽ nuomone, neginčijamas faktas, kad šiuos klausimus būtina spręsti ir greičiausiai palankaus meto tam nebus. Patys klausimai priešina visuomenę. Tačiau sprendimų greitis šiuo metu gali kelti abejonių. Derėtų įvertinti ir pasekmes tarptautiniam Lietuvos, kaip pažangios valstybės, įvaizdžiui. Kaip tarptautinė bendruomenė reaguos, jeigu vien dėl per didelio skubėjimo sprendimas bus ne toks, kokio tikisi jo iniciatoriai ir rėmėjai?
Vadinamojo valdžios „medaus mėnesio“ iliuzijos išnyko gal ir greičiau, nei tikėtasi. Ir nebeverta raudoti dėl nuvytusio rūtų vainikėlio. VŽ nuomone, svarbu, kad valdžių konkurencija būtų variklis ieškant ir randant visuomenei bei valstybei naudingus sprendimus ir nepavirstų, kaip jau yra buvę Lietuvos istorijoje, skirtingų valdžios institucijų užsisklendimu, akla asmenine priešprieša, vedančia prie savotiškos sprendimų priėmimo stagnacijos.
