Kaip Lietuvai tapti Šveicarija? Yra būdas

Gebėjimo tarpti transformacijoje ir ja mėgautis turime tikslingai siekti, nes pasaulyje jau vyksta revoliucija, kokios seniai nebuvo. Pirmasis tai pradėjo suprasti privatusis sektorius, bet Lietuvos sėkmė priklauso ir nuo viešojo, o jis vėluoja.

Lietuva konkurencingumo reputaciją užsitarnavo verslo dėka

Lietuva yra 36 vietoje pagal Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo indeksą. Gal tai pasauliniame kontekste skamba ir neblogai, bet kodėl negalėtume būti dešimtuke?

Atidžiau paanalizavus konkurencingumo indeksą, pamatysime, kad prasčiausiai esame įvertinti institucinėje srityje – užimame 53-ią vietą. Eikime dar giliau į sudedamąsias dalis ir pamatysime, kad pagal administracinę naštą esame 103 vietoje, o pagal tai, kaip švaistomos valstybės lėšos, užimame 92 vietą.

Taigi 36-ą vietą esame užsitarnavę daugiausia dėl to, ką daro privatus sektorius, ir daug mažiau – ką daro viešasis.

Vyksta dėl to, kad vyktų

Daug dalykų viešajame sektoriuj vyksta dėl to, kad vyktų, ne dėl rezultato. Pavyzdžiui, Lietuvoje nuo 2011 m. įdiegta konsoliduotų finansinių ataskaitų sistema pagal tarptautinius apskaitos standartus. Procesas yra, žmonės dirba, mes pasaulyje giriami, kad tai sukūrėme, kad sugebėjome, kad technologiškai viską išsprendėme, bet jų nenaudojame sprendimams.

Skrupulingai, gal netgi per detaliai vertiname ES lėšas, programas, bet visai to nedarome su savo nacionalinio biudžeto pinigais, kaip lyg jie mums būtų nesvarbūs.

Liūdna iš šono žiūrėti ir į nacionalinio biudžeto formavimą. Nors reglamentavime turime trejų metų ciklą, visgi de facto kalbame tik apie vienerių metų biudžetą, kasmet turgaus argumentais diskutuodami ir kaulydami pinigus. Versle biudžetai formuojami kitaip. Esu tikras, kad ir su nacionaliniu biudžetu galima padaryti daugiau. Metodai išrasti, tereikia valios juos pritaikyti.

Kas bus po 2020 m., kai nebegausim milijardinių injekcijų iš ES? Ar išmoksim efektyviai investuoti patys? Ar išmoksime sieti investicijas ir paslaugų teikimą, kitaip tariant, galvoti iš anksto, kokios viešosios paslaugos norime, prieš investuodami?

Lietuvoje nėra sistemiškai naudojamas išankstinis poveikio vertinimas įvairiems teisės aktams, programoms bet, matyt, praverstų. Smulkūs projektai poveikio nedaro, o didiesiems įvertinti, išdiskutuoti, aptarti nelieka laiko.

Kartais puikūs sumanymai užstringa įgyvendinime. Labai džiaugiamės pozityviomis VMI reformomis, bet šešėlinė ekonomika vis dar klesti, ir mažėja labai lėtai. Dar prieš 10 metų kalbėjom, galbūt vertėtų įvesti kvitų loteriją, kuri skatintų žmones iš įmonių reikalauti kvitų, kad galėtų dalyvauti loterijoje. Tai mažytė paskatos sistema, įgyvendinta daugelyje šalių, o mes kelinti metai vis dar kalbam.

Labai gera iniciatyva konsoliduoti IT infrastruktūros pastangas Lietuvoje. Tarptautiniame kontekste visi žavisi, nori išmokti, pamatyti, detales pasižiūrėti. Sukurtos schemos, išdiskutuota, bet... stringa. Gera iniciatyva buksuoja dėl kažkokių įtakų ir interesų.

Nenuoseklūs esame ir viešuosiuose pirkimuose. ES skatina nueiti nuo mažiausios kainos prie ekonominio naudingumo, tačiau Lietuvoje mažiausią kainą dažnai propaguoja net ne valstybinės įstaigos, bet pati Viešųjų pirkimų tarnyba. Taip, apie korupciją reikia kalbėti, bet reikia turėti ir kryptį ir judėti į priekį.

Žaviuosi Valstybės kontrolės iniciatyva dėl atvirų duomenų ar "Verslios Lietuvos" sugebėjimu išjudinti verslą. Žinau ne vieną valstybę, kuri prašo pagalbos padaryti taip pat. Klausimas, kaip tai išjudinti plačiau? Kaip nuo atskirų kelių pavyzdžių pereiti prie to, kad visa sistema veiktų gerai?

Revoliucija, kokios seniai nebuvo

O tuo tarpu pasaulyje vyksta revoliucija, kokios seniai nebuvo. Vienu metu veikia globalizacijos, demografijos ir technologijos veiksnių visuma, kuri skatina didžiulius pokyčius įvairiose srityse.

Technologinis kontekstas įgijo grandiozinį mastą – socialiniai tinklai, mobilumas, didžiuliai duomenų kiekiai ir galimybė juos apdoroti, trimatis spausdinimas. Viskas yra sumanu – automobiliai, keliai, telefonai, laikrodžiai. Viskas.

Su didžiulėmis duomenų apimtimis ir srautais formuojasi ir didžiuliai pasikeitimai mūsų sąmonėje. Matome vartotoją, kuris reikalauja individualaus dėmesio, todėl bendrovės seniausiai susifokusavo į individą. Ketvirtosios pramonės revoliucijos išdava – masiškai gaminti individualizuotus produktus. Ar viešasis sektorius mąsto, kad ir jo paslaugos turi būti individualizuotos?

Užaugus Y kartai, stebime elgsenos revoliuciją: greitesnių rezultatų ir atlygio siekius, mažesnį polinkį į nuosavybę, kuri pakeičiama dalijimosi ar nuomojimosi kultūra. Taip pat išryškėjo visada gyvavęs mūsų bruožas priimti labai daug emocinių sprendimų, vengti nuostolių, laikytis status quo.

Pavyzdžiui, kai viena bendrovė savo darbuotojams siūlė prisijungti prie pensijų fondo, darbuotojai buvo vangūs. Vėliau kažkas sugalvojo, kad juos reikia priregistruoti automatiškai, suteikiant galimybę išsiregistruoti, jei to norėtų. 95% žmonių liko tame fonde, nes žmonės – pasyvūs gavėjai. Į tai turi atsižvelgti ir viešasis sektorius, kad suprastų, kaip žmones paskatinti.

Keičiasi darbo organizavimas. Atsirado terminas sumani darbo vieta: automatizavimas, procesinių robotų įvedimas, privačios bendrovės jau tai daro, nes tai atlaisvina labai daug darbuotojų laiko. Bet atsiranda ir naujos grėsmės: kas bus robotų pasaulyje, ar mes būsim reikalingi ir kam?