Varnos – plunksnuotosios šimpanzės

Žmonių giminė išskirtinė – nors ir gal ne tokia unikali, kaip mums atrodo. Per pastarąjį dešimtmetį buvo atliktą daugybė įdomių eksperimentų, jie įrodė, kad varnos turi neįtikėtinų protinių gebėjimų. Protu jos prilygsta žmogbeždžionėms ir galbūt net jas pranoksta.

Varnos, krankliai, šarkos ir kiti varninių šeimos paukščiai sugeba planuoti ateitį, logiškai mąstyti ir išspręsti sudėtingas naujas problemas. Jie atpažįsta kitus gyvūnus, moka bendradarbiauti ir prisitaikyti įrankių, kokių nemoka susirasti net šimpanzės. Ir tai dar ne viskas. Atrodo, šie paukščiai suvokia kitų gyvūnų siekius ir tikslus – tokį gebėjimą mokslininkai vadina psichikos teorija (angl. „theory of mind“) ir dažnai laiko galutiniu sąmoningumo įrodymu.

Kad varnos ir krankliai yra protingi paukščiai, puikiai žino sodininkai ir medžiotojai, jie pasakoja, pavyzdžiui, kad šie sumanūs paukščiai nesiartina prie žmogaus su ginklu. Arba kad paukščiai skaičiuoja, kiek žmonių suėjo į trobą, ir nesiartina, jei lauke yra likęs nors vienas. Skandinavų mitologijoje vyriausiojo dievo Odino akis Žemėje atstojo krankliai Huginas ir Muninas.

Viena yra juokai ir mitai, visai kas kita – mokslinių tyrimų rezultatai, verčiantys mokslininkus naujai pažvelgti į mūsų pačių intelektą. Paukščių ir žmonių evoliucijos linijos išsiskyrė prieš dinozaurų erą, beveik prieš 300 milijonų metų. Jei paukščiai turi vaizduotę, geba kelti hipotezes ir numatyti ateitį, vadinasi, žmonės nėra vienintelė protinga gyvybės forma. Eksperimentai su paukščiais rodo, kad aukštas intelektas ir sąmonė nepriklausomai susiformavo skirtingose gyvūnų raidos linijose. Įdomu, kokie veiksniai paskatino varninių šeimos paukščių ir žmonių protinių gebėjimų vystymąsi.

Viena autoritetingiausių paukščių tyrinėtojų profesorė Nicola Clayton drauge su vyru, profesoriumi Nathanu J. Emery, ir psichologu Anthony Dickinsonu – visi trys dirba Kembridžo universitete – atliko nemažai originalių eksperimentų ir pateikė stulbinamų duomenų apie paukščių protą .

1998 metais Clayton ir Dickinsonas novatorišku tyrimu įrodė, kad kėkštams būdinga tam tikro pobūdžio atmintis, vadinama epizodine atmintimi, mokslininkų laikoma unikalia žmogaus savybe. Epizodinė atmintis – tai gebėjimas prisiminti konkretų laiką bei konkrečias vietas ir susieti su išgyvenimais, jausmais bei konkrečiomis žiniomis.

Kėkštai atsimena maisto galiojimo laiką

Net šimpanzių tyrinėtojams sunku įtikinti kitus biologus, kad žmoginėms beždžionėms būdinga epizodinė atmintis. Todėl kai Clayton pateikė įrodymų, jog ji būdinga ir paukščiams, tarp mokslininkų užvirė karštos diskusijos.

Tuo metu mokslininkai įniko tirti, ar atsargas kaupiantys kėkštai apskritai prisimena, kur paslėpė maistą, ar tiesiog jį aptinka atsitiktinai. Clayton atkreipė dėmesį į tai, kad kėkštai slepia ir greitai gendantį maistą, todėl iškėlė hipotezę, kad jie prisimena ne vien slėptuvės vietą. Kartą konferencijoje ji susipažino su Anthony Dickinsonu, šis nenorėjo sutikti, kad paukščiams būdinga epizodinė atmintis, todėl jiedu nutarė išspręsti ginčą atlikdami tyrimą.

Clayton ir Dickinsonas davė krūminiams kėkštams dviejų rūšių lesalo – ilgai išsilaikančių riešutų ir greitai gendančių lervų. Gavę užtektinai laiko, paukščiai paslėpė atsargas, o tuomet buvo perkelti į kitą narvą. Sugrįžti į pirmąjį narvą jiems buvo leidžiama praėjus kuriam laikui – nuo keturių valandų iki penkių dienų. Paaiškėjo, kad paukščių pasirinkimą, katras atsargas išsikasti, lėmė praėjusio laiko trukmė. Po keturių valandų jie teikė pirmenybę lervoms, tačiau po penkių dienų vengė net priartėti prie lervų slėptuvių. Akivaizdu, kad jie prisiminė, kur ir ką paslėpę, ir žinojo, ar maisto atsargos vis dar tinkamos.

Tyrimas privertė abejoti tarp mokslininkų vyravusia nuomone, kad paukščiai nėra labai protingi, ir įrodė, jog apskritai jie yra daug sąmoningesni už visus kitus gyvūnus. Iki šiol mokslininkai dažniausiai tyrinėjo artimiausių žmogaus giminaičių – šimpanzių ir makakų – sąmoningumą ir protinius gebėjimus. Kitais gyvūnais beveik nesidomėjo dėl paprastos priežasties – nesitikėjo atrasią ką nors nauja. Pirmieji etologai net nedrįso prabilti apie gyvūnų sąmoningumą ir visą dėmesį skyrė aprašyti elgesiui, būdingam įvairioms rūšims. Šiuolaikinės etologijos pradininkais laikomi Nobelio premijos laureatai Nico Tinbergenas ir Konradas Lorenzas tyrinėjo, kurie įgūdžiai yra išmokti, o kurie – įgimti, tačiau netyrė gyvūnų sąmoningumo.

Paukščiai apsigyveno viešbutyje

Clayton atradimas paskatino iškelti daugybę naujų hipotezių ir mokslininkai nedelsdami ėmė jas tikrinti. 2006 metais Clayton kartu su kolegomis įrodė, kad paukščiai ne tik prisimena, ką ir kur paslėpė, bet ir kas juos pastebėjo slepiančius atsargas. Prisiminę, kas juos matė, paukščiai nusprendžia, ar reikia pernešti atsargas į kitą vietą.

Neseniai Clayton ir Dickinsonas įrodė, kad šarkos geba mintimis nukeliauti į ateitį ir tuo grindžia savo veiksmus. Eksperimento metu mokslininkai leido paukščiams apsigyventi tam tikrame trijų kambarių paukščių viešbutyje ir būti jame ištisą dieną. Sutemus paukščiai užmigdavo, o naktį mokslininkai juos perkeldavo į vieną iš dviejų kambarių. Pirmajame kambaryje atsibudusių paukščių visuomet laukdavo pusryčiai, o antrajame kambaryje atsibudusieji lesalo turėdavo laukti kelias valandas. Kartą mokslininkai leido paukščiams dienos metu pasislėpti dalį maisto. „Blogajame“ antrajame kambaryje šarkos prikaupė tris kartus daugiau lesalo negu pirmajame kambaryje, nors nežinojo, kuriame kambaryje gali atsibusti.

Tyrimas įrodo, jog šie paukščiai sugeba numatyti savo poreikius. Iki tol psichologai manė, kad judėti laike mintimis būdinga tik žmonėms.

„Pasirodo, varninių gebėjimai beveik prilygsta šimpanzių gabumams. Mano vyras juos net vadina plunksnotosiomis žmogbeždžionėmis“, – pasakoja Nicola Clayton.

Sutuoktiniai Nicola Clayton ir Nathanas Emery mano, kad gamtoje ir varninių šeimos paukščiai, ir žmonės turi nugalėti labai panašius sunkumus. Mokslininkai remiasi Nicholo Humphrey išvadomis, paskelbtomis 1976 metais ištyrus laukinių šimpanzių elgseną: socialinis gyvenimas reikalauja daugiau smegenų darbo negu sudėtingi techniniai sprendimai. Susiorientuoti, kas, kaip, su kuo ir kodėl bendravo, sugebėti užmegzti ir palaikyti ryšius bei vykdyti mainus – visa tai, anot Humphrey, smarkiai skatina proto evoliuciją. Visos šios priežastys galėjo turėti įtakos ir varninių šeimos paukščiams, vieniems iš bendruomeniškiausių. Šių paukščių, kaip ir papūgų, smegenys, palyginti su kūno mase, yra vienos iš didžiausių.

Varnos sukčiauja ir apgaudinėja

Pastaraisiais metais Clayton ir kiti mokslininkai nuodugniai tyrinėjo įvairius varninių intelekto aspektus. Šių paukščių socialiniame gyvenime itin svarbų vaidmenį atlieka vagystės ir apgaulės. Daugelis varninių šeimos paukščių slepia maisto atsargas – kai kurios rūšys paslepia daugiau kaip 30 tūkstančių maisto gabaliukų, – tačiau ir aiškiai supranta, kad gali pasilengvinti gyvenimą išplėšdami giminaičių sukauptas atsargas.

Sakoma, vagis mano, kad vagia visi. Tai pasakytina ir apie varninių šeimos paukščius. Paukštis vagišius nepamiršta nusikaltimo – priešingai, jis puikiai suvokia, kad ir kiti gali sumanyti gvelbti maistą, tad prasideda įspūdingas strateginis psichologinis žaidimas, tam tikros proto lenktynės – vagis bando apgauti vagį. Anot Clayton, šitoks psichologinis „apgauk arba pats būsi apgautas“ žaidimas kovojant dėl gyvybiškai svarbių išteklių – tai varžybos, kurios lavina paukščių protinius gebėjimus.

Mokslininkai įrodė, kad intelektas gali pasireikšti ir kitaip – paukščiai sugeba kelti hipotezes. Vieno įsimintino tyrimo metu biologai Thomas Bugnyaras ir Berndas Heinrichas patikrino kranklių išradingumą: prie šakos pririšo virvutę su mėsos gabaliuku ir stebėjo, kaip krankliai jį pasiims. Nė vienas kranklys nebuvo bandęs nieko panašaus, bet penki iš šešių greitai sumetė, kad reikia atsitūpti ant šakos ir prisitraukti virvutę. Atrodo, paprasta, tačiau tam reikia atlikti daug veiksmų tam tikra eilės tvarka: sugriebti virvutę snapu, pakelti, tvirtai prispausti nagais, paleisti virvutę iš snapo, sugriebti žemiau ir t. t.

Įspūdingiausia tai, jog keli krankliai iš pradžių kurį laiką stebėjo įrenginį, po to nutūpę ant šakos prisitraukė mėsos gabalėlį. Paukščių gebėjimas mintyse iškelti ir patikrinti hipotezes prieš priimant teisingą sprendimą liudija aukštą intelektą. Tik ar jie išties elgėsi logiškai, ar jiems tiesiog pasisekė? Vienas paukštis užduoties atlikti nesugebėjo, o kiti gal tik sureagavo į tai, jog kartą patraukus už virvutės mėsa priartėdavo.

Todėl mokslininkai atliko dar vieną bandymą. Jie pakabino mėsą taip, kad, priešingai intuicijai, norėdami patraukti mėsos gabaliuką aukštyn, krankliai turėjo timptelėti virvutę žemyn. Virvutė buvo permesta per kitą šiek tiek aukščiau pritvirtintą šakelę kitapus tinklelio, kad paukščiai negalėtų patraukti už virvutės kitoje vietoje. Visi penki pirmajame bandyme dalyvavę paukščiai greitai perprato ir išsprendė užduotį. Pirmosios užduoties neatlikę krankliai sutriko ir su antrąja nesusidorojo.

Dvi įrankių naudojimo kultūros

Eksperimentas su virvute ir prie jos pririštu mėsos gabaliuku įrodė, kad paukščiai puikiai suvokia gamtos dėsnius, sugeba išspręsti naujas užduotis, o įgytas žinias pritaiko vėliau.

Taigi tikriausiai nėra ko stebėtis, kad varninių šeimos paukščiai išmoko pasigaminti įrankių. Visų nagingiausias meistras – Naujosios Kaledonijos varna. Salose, kuriose gyvena šios varnos, susiformavo dvi skirtingos kultūros, panašios į mūsų protėvių įrankių naudojimo kultūras. Vienos kultūros paukščiai pagaliuko gale išlenkia kabliuką ir iš plyšių bei skylių, kurių nepasiekia snapu, išsikrapšto lervų ir vabzdžių. Kitos kultūros paukščiai lape iškandžioja dantukus ir naudoja jį tuo pačiu tikslu. Šie du įrankiai yra sudėtingesni už tuos, kuriuos šimpanzės pasidirba termitams išsikrapštyti, anot Naujosios Zelandijos Oklando universiteto profesoriaus Russello Gray, juos pranoksta tik akmeniniai kirviai, kuriuos prieš pusantro milijono metų pasidirbo mūsų pačių protėviai.

Kartu su doktorantu Alenu Tayloru atlikęs daug eksperimentų, Gray įrodė, kad varnos sugeba įvykdyti tokias užduotis, kurių, be žmogaus, neįveikia jokie kiti gyvūnai. Varnos pritaiko įrankius kitiems įrankiams gauti, o kiti gyvūnai įrankius naudoja tik maistui pasiekti. 2007 metais mokslininkai atliko eksperimentą: kad išsikrapštytų maisto iš plyšio, paukščiams reikėjo ilgo pagaliuko, tačiau jiems buvo duotas tik trumpas, o ilgas gulėjo dėžutėje už grotelių. Daug negalvojusios, šešios iš aštuonių varnų iškart nustraksėjo prie reikiamos dėžutės ir snape laikydamos trumpą pagaliuką greitai išsikrapštė ilgąjį, tada parstraksėjo atgal ir ilguoju pagaliuku išsitraukė iš plyšio maistą.

Žinoma, neįmanoma sužinoti, ką varnos iš tikrųjų galvoja ir ar jų nuovoka prilygsta žmogaus nuovokai. Vis dėlto tyrimai aiškiai įrodė, kad aukštas intelektas nėra išskirtinis žmogaus ir jo artimiausių giminaičių bruožas. Įdomu būtų sužinoti, ar išoriškai tokie nepanašūs į mus paukščiai yra išties mums artimi. Tam reikėtų atlikti nemažai lyginamųjų tyrimų, apie vieną iš jų, apie kovų bendradarbiavimą, neseniai paskelbė Nicola Clayton ir Nathanas Emery.

Bendradarbiavimas priklauso nuo lyties

Ant lentelės, kurios kovai negalėjo pasiekti, mokslininkai padėjo kelis skanėstus. Vienintelis būdas juos pasiekti buvo patraukti dvi virvutes. Kadangi virvutės nebuvo surištos, du paukščiai turėjo jas truktelėti vienu metu. Įdomu, jog visos kovų poros išsprendė užduotį taip pat greitai, kaip šimpanzės.

Vis dėlto vienas skirtumas buvo. Šimpanzės įvertina, ar viena iš jų suspės suėsti visą maistą, jei jis, pvz., sukrautas vienoje padėklo pusėje. Kovai to nėmaž neįvertina. Be to, atrodo, kad kovai nevisiškai suvokia bendradarbiavimo vertę, nes, kai vienas eidavo pro dureles, kitas nedelsdamas truktelėdavo už virvutės. O šimpanzės supranta, kad turi palaukti porininkės. Šitokį elgesį mokslininkai aiškina tuo, kad beždžionės geriau suvokia, kaip bendradarbiauti.

Mokslininkai mano, kad skirtingą elgesį lemia nevienodas šimpanzių ir varninių šeimos paukščių poravimosi pobūdis. Nors kovai gyvena dideliais būriais, jie turi pastovius partnerius. O šimpanzių poros ir konkurentai nuolat kinta. Šimpanzėms būtina bendradarbiauti su įvairiais partneriais, o kovams užtenka vieno.

Vaikus lygins su paukščiais

Nors sudėtinga lyginti labai skirtingas gyvūnų rūšis, Clayton pradėjo daug žadantį tyrimą: trejų–penkerių metų amžiaus vaikams ji ketina skirti tokias pačias atminties užduotis, kokias išbandė su šarkomis, tik vietoj lervų duoti žaislų. „Jei prieš dešimt metų manęs kas būtų paklausęs, ar kada nors imsiuosi tyrinėti vaikus, būčiau garsiai nusijuokusi ir atsakiusi „niekada“, – pasakoja Nicola Clayton.

Jos eksperimentai su paukščiais įkvėpė daug kitų mokslininkų domėtis gyvūnų protiniais gebėjimais.

„Tyrinėti galima papūgas, delfinus ir daug kitų gyvūnų. Tikiuosi, kad pagaliau liausimės ieškoję protingiausių ir imsime ieškoti rūšių panašumų“, – teigia Clayton. Ji viliasi, kad etologiniai tyrimai sukurs teorinį pagrindą ir leis suskaidyti intelektą į smulkesnes dalis.

Ir Clayton, ir Nathanas Emery jau dabar pabrėžia, kad šimpanzės ir varninių šeimos paukščiai turi vienodus protinius gebėjimus, t. y. geba logiškai mąstyti, yra lankstaus proto, turi vaizduotę ir gali mintimis judėti laike. Vadinasi, aukštesnę sąmonę ir intelektą evoliucija yra suteikusi ne kartą ir labai skirtingoms smegenims.

Galbūt būsimi moksliniai tyrimai atskleis, ar panašiais protiniais gebėjimais pasižymi ir kiti gyvūnai ir ar socialiniai veiksniai yra vienintelis intelekto raidos kelias. Šiaip ar taip, šiandien paukščiai paneigė nuomonę, kad juo gyvūnas tolimesnis žmogaus giminaitis, tuo jis kvailesnis.

ĮDOMU Krankliai ginasi nuo vagių

JAV Vermonto universiteto mokslininkas Berndas Heinrichas ir austrų mokslininkas Thomas Bugnyaras įrodė, kad krankliai ne tik prisimena, kokį maistą ir kur paslėpė, bet ir kas juos tuomet stebėjo. Tyrimo metu vienas kranklys slapstė atsargas, o kiti du krankliai tupėjo šalia narve. Pusė narvo buvo uždengta, todėl vienas jame tupintis paukštis nieko nematė, o kitas galėjo stebėti, kur iškaišiotos atsargos.

Kai tyrinėtojai išleido paukščius iš narvo, maistą paslėpęs kranklys elgėsi agresyviai su krankliu, katras viską stebėjo pro narvo grotas. Į kitą kranklį jis nekreipė dėmesio, net kai šis grėsmingai priartėjo prie slėptuvės. O viską matęs paukštis visaip stengėsi neišsiduoti žinąs, kur paslėptas maistas.

Varnos niekada nepamiršta priešų

Vašingtono universiteto biologas Johnas Marzluffas su studentų grupe įrodė, kad ne tik laboratorinės, bet ir laukinės varnos atpažįsta žmones, su kuriais joms bent kartą teko susidurti.

Užsimovę vienodas teatro kaukes, tyrinėtojai sugavo ir pažymėjo kelis paukščius. Varnos įsiminė, kokias kaukes buvo užsidėję jų gaudytojai. Vos tik kuris tyrinėtojas prisidengdavo kauke ir pasirodydavo varnų teritorijoje, jos visos sukrusdavo ir garsiai kranksėdamos mėgindavo jį nuvyti. Į kitas kaukes varnos visiškai nekreipdavo dėmesio. Be to, per kelis mėnesius toje vietovėje net padaugėjo piktų varnų.

Anot Johno Marzluffo, tyrimas įrodo, kad varniniai ne tik prisimena priešus, bet ir perduoda šią informaciją kitiems paukščiams.

Paukščiai sugeba mąstyti abstrakčiai

2008 metais biologai Heinrichas ir Bugnyaras paskelbė stulbinamus tyrimo rezultatus, jie įrodė, kad Naujosios Kaledonijos varnos geba abstrahuoti. Tyrimo metu varnos turėjo pagaliuku išstumti arba ištraukti maisto iš plastikinio vamzdelio. Vamzdelio apačioje, prieš skanėstą ir už jo, buvo du įdubimai, juos tyrinėtojai pakaitom uždengdavo dangteliu. Netrukus visos varnos išmoko nepaisyti įdubimų, o traukti maistą iš išorės. Kai mokslininkai pakeitė vamzdelį dėžute, kuri atrodė visiškai kitaip, tačiau buvo sukonstruota pagal tą patį principą, varnų, regis, turėjo laukti tikras išbandymas. Bet jos visos iš karto suprato užduotį ir ištraukė lesalą iš reikiamos dėžutės dalies. Paukščiai sugebėjo abstrakciją „įdubimas“ pritaikyti pasikeitusiomis aplinkybėmis, šimpanzės šio testo neišlaiko.

Krankliai iškelia hipotezes

Krankliai prieš pradėdami veikti sugeba apsvarstyti problemą mintyse ir pasverti įmanomus sprendimus. Norėdami ištirti, kaip paukščiai pasiims maistą, mokslininkai Thomas Bugnyaras ir Berndas Heinrichas pririšo mėsos gabalėlį prie virvutės galo ir pakabino ant šakos. Nė vienas kranklys nebuvo bandęs nieko panašaus, bet penki iš šešių greitai sumetė, kad reikia atsitūpti ant šakos ir prisitraukti virvutę, t. y. atlikti daug sudėtingų veiksmų tam tikra eilės tvarka.

Įspūdingiausia tai, jog keli krankliai iš pradžių kurį laiką stebėjo mechanizmą. Turbūt išsprendę galvosūkį mintyse, jie nutūpdavo tiesiai ant šakos ir visai nesunkiai prisitraukdavo mėsos gabalėlį.

Šarkos išlaikė veidrodžio testą

Vos dvejų metų amžiaus vaikai ir primatai atpažįsta save veidrodyje. Vokiečių mokslininkai pirmąkart įrodė, kad atpažinti save veidrodyje sugeba ne tik žinduoliai. Vokietijos Goethe’s universiteto psichologas Helmutas Prioras kartu su kolegomis iš Rūro universiteto atliko eksperimentą su veidrodžiu ir penkiomis paprastosiomis šarkomis. Jie priklijavo ant paukščių plunksnų spalvotų lipdukų ir patupdė juos priešais veidrodį. Paukščių reakcija buvo akivaizdi – jie bandė lipdukus nukrapštyti. Jei lipdukai būdavo plunksnų spalvos, šarkos nieko nedarydavo. Anot mokslininkų, toks šarkų elgesys įrodo, kad jos supranta veidrodyje matančios save.