Valdančiosios koalicijos Vokietijoje griūtis gali po žeme užkasti milijardines žaliojo vandenilio ambicijas

Besikurianti Europos žaliojo vandenilio pramonė stengiasi susitaikyti su artėjančiu antruoju Donaldo Trumpo prezidentavimo laikotarpiu ir jo atnešamais išbandymais, tačiau netikėtų iššūkių gali kilti ir savame kieme.

Garsiausiai pavojaus varpu skambina valdančiosios trijų partijų „šviesoforo“ koalicijos žlugimas Vokietijoje – šalyje, kuri labiausiai pasaulyje palaiko atsinaujinančio vandenilio gamybos ir vartojimo planus.

Daugelis pasaulio valstybių savo strategijose numatę žaliuoju vandeniliu ar jo produktais suteikti energijos Vokietijos pramonei. Ne išimtis yra ir Lietuva, kuri aktyviai dalyvauja vandenilio vamzdyno iš Suomijos į Vokietiją tiesimo iniciatyvoje. 

Vokietijos kancleris Olafas Scholzas sako, kad 2025 m. sausį planuoja prašyti balsavimo dėl pasitikėjimo, kurį, tikėtina, pralaimės ir taip atlaisvins kelią naujiems rinkimams kovą.

Kadangi kadenciją baigianti kanclerio administracija greičiausiai nesugebės prastumti jokių svarbių teisės aktų per parlamentą, o rinkimų kampanija praktiškai prasideda dabar, artimiausius porą mėnesių vyraus netikrumo laikotarpis, o tai niekada nėra gerai verslui ir gali paskatinti žaliojo vandenilio sektoriaus įmones atidėti investicijas, rašo hydrogeninsight.com.

Žaliojo vandenilio ir pramonės konkurencingumo priešprieša

Iki šiol Vokietijos vandenilio politika, kuriai pirmuoju smuiku griežė Žaliųjų partijos ekonomikos ir energetikos ministras Robertas Habeckas, laikėsi įsikibusi itin aktyvios subsidijų taktikos žaliojo vandenilio projektams remti.

R. Habeckas siuntė žinutę pasauliui, kad Vokietija maždaug pusę reikalingo vandenilio turės importuoti, be to, sukurs 18,9 mlrd. Eur vertės 9.000 km ilgio vandenilio vamzdynų tinklą, skirs milijardus žaliojo vandenilio kūrėjams ir naudotojams.

Visgi situacija gali pakrypti netikėta linkme.

Tikimasi, kad po šių rinkimų kancleriu taps Friedrichas Merzas, opozicinių konservatyviųjų krikščionių demokratų (CDU) atstovas, kuris laikomas labiau dešiniuoju nei jo pirmtakė Angela Merkel.

Nors CDU iš esmės remia Vokietijos planus tapti pasaulio lydere švaraus vandenilio srityje, ji nori, kad pirmenybė būtų teikiama mėlynojo (gaunamo deginant gamtines dujas, tačiau surenkant anglies dvideginį), turkio spalvos (vandenilį gaminant iš metano pirolizės būdu, kai nesusidaro anglies dioksidas) ir rausvojo vandenilio (kai elektrolizei naudojama branduolinė energija) vietinei gamybai ir importui.

Kadangi mėlynasis vandenilis įprastai laikomas pigesniu už žaliąjį vandenilį, tai gali reikšti, kad, valdant F. Merzo vyriausybei, Vokietijoje mėlynasis vandenilis taps pagrindine rūšimi, o tai gali sumažinti žaliojo vandenilio gamintojų galimybes būsimuose aukcionuose šalyje ir už jos ribų.

Tarsi nujausdamos, kad artėja O. Scholzo vyriausybės pabaiga, CDU parlamentinė frakcija ir jos sesė Bavarijos partija pateikė „dokumentą dėl energetikos politikos“.

Jame partijos teigia: „Jei ir toliau bus daromos kliūtys mėlynojo ar turkio spalvos vandenilio importui ar pragmatiškai vietinei jo gamybai, greitas vandenilio ekonomikos augimas, o kartu ir Vokietijos, kaip pramoninės šalies, klimato neutralumo projektas žlugs.

Anot politikų, ilgalaikis tikslas išlieka žaliasis vandenilis iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Tačiau pakeliui į jį turi būti atvirumas visoms spalvoms. Tai pasakytina ir apie mėlynąjį vandenilį iš Šiaurės Europos, ir apie vandenilį, gaminamą iš branduolinės energijos Prancūzijoje.

Ši frakcija vandenilio vamzdynų tinklo klausimu taip pat nusiteikusi optimistiškiau nei valdančioji koalicija, sakydama, kad dabartiniai planai yra „nepakankami“ ir kad naujais vamzdynais turi būti pasiekti visi ekonominiai regionai.

Ji taip pat nenori atmesti galimybės naudoti vandenilį pastatams šildyti, priešingai nei dabartiniai valdantieji, kurie nori, kad šildymas būtų dekarbonizuotas naudojant, pavyzdžiui, šilumos siurblius.

EK laikosi savo

Visgi, atrodo, kad Europos Komisija (EK) toliau laikosi savo pozicijos žaliojo vandenilio klausimu, o iš vėžių neišmuša ir daugybė su D. Trumpu susijusių klaustukų dėl vandenilio ateities JAV.

EK pirmininkė Ursula von der Leyen iš anksto įrašytoje kalboje atsinaujinančio vandenilio aukščiausiojo lygio susitikime Briuselyje pažadėjo paspartinti ekologiško vandenilio sektoriaus plėtros politiką. 

Ji pabrėžė, kad 11 didelių atsinaujinančio vandenilio projektų visoje ES jau priimtas galutinis investicinis sprendimas ir pradėta statyba: „Palyginkime: JAV per tą patį laikotarpį buvo priimti tik du tokie sprendimai.“

U. von der Leyen taip pat gyrė galutinius investicinius sprendimus dėl daugiau kaip 2 GW galios žaliojo vandenilio gamybos įrenginių per praėjusius metus – keturis kartus daugiau, nei iki šiol įrengta Europoje, – ir pridūrė, kad 2024 m. investicijos išaugs 140% ir sudarys trečdalį pasaulinių investicijų į elektrolizės įrenginius.

EK vadovė taip pat laikosi nuomonės, kad būtent užsibrėžti ambicingi tikslai leidžia juos pasiekti.

Nors ši ES strategija buvo kritikuojama kaip nereali ir pernelyg plataus užmojo, ji teisiškai buvo neįpareigojanti.

Dabar ES taip pat nustatė tikslus, kad iki 2030 m. 42% pramoninio vandenilio būtų gaunama iš atsinaujinančių šaltinių, o 1% transporto energijos poreikio būtų patenkinama naudojant ekologišką vandenilį ar jo išvestinius produktus.

Valstybės narės šiuos tikslus turi perkelti į nacionalinę teisę iki 2025 m. gegužės.

„Jei tai bus padaryta teisingai, tai pakeis situaciją ir paspartins plėtrą visoje vertės grandinėje“, – sakė U. von der Leyen ir pabrėžė, kad EK glaudžiai bendradarbiauja su valstybėmis narėmis ir potencialiais pagrindiniais plieno, cheminių medžiagų, transporto ir energijos kaupimo sektoriaus gamintojais, kad nustatytų prioritetus.

Tiesa, kritikai pirštu beda į vis dar milžinišką Kinijos dominavimą gaminant elektrolizės įrenginius. 

Be to, mėlynojo vandenilio pasirinkimas, apie kurį kalba galimai Vokietijos valdymą į savo rankas perimsiantys politikai, gali būti brangus, laikinas ir netikslingas.

Francois Paquet, Atsinaujinančio vandenilio koalicijos vadovas, teigia, kad tokiems įrenginiams reikės didelių pradinių išlaidų, kad būtų galima pasinaudoti masto ekonomija, tačiau per 10 metų jie greičiausiai taps „baltaisiais drambliais“.

„Nuolat matome, kaip naftos ir dujų sektoriaus atstovai tvirtina, kad jie gali pasiekti beprotiškus skaičius anglies dioksido surinkimo ir saugojimo srityje. Tačiau realybėje to padaryti nepavyksta“, – komentuoja jis ir kartu priduria, kad tai veikia popieriuje, veikia „PowerPoint“ pristatyme, bet ne investicinėje aplinkoje.

„Norint, kad tai būtų ekonomiškai konkurencinga, reikia didelio masto, tačiau investicijų rizika yra didžiulė“, – pabrėžia jis.