5 politikų naudojami investuotojų gąsdinimo būdai, didinantys energijos kainas
Norint pritraukti investuotoją į vėjo elektrines Lietuvoje, prie dabartinių vėjo technologijų kainų ir pasiekiamo efektyvumo, jam turėtų būti užtikrinta maždaug 42 eurų už megavatvalandę (MWh) vidutinė elektros supirkimo kaina per visa elektrinės eksploatacijos laikotarpį.
Tuo tarpu tam pačiam investuotojui, norinčiam investuoti Vokietijoje, prie tokių pačių vėjo sąlygų, kaip Lietuvoje, tiek pat kainuojant vėjo elektrines pastatyti ir eksploatuoti, užtektų tik 30 eurų/MWh.
Ar tai reiškia, kad investuotojai Lietuvoje yra godesni? Ne. Tiesiog FRAUNHOFER ir ECOFYS atliktoje studijoje vidutinė svertinė kapitalo, investuojamo į vėjo energetiką, kaina (WACC) Lietuvoje įvertinta, kaip siekianti maždaug 8-9%, kai tuo tarpu Vokietijoje – apie 3,5-4,5%. Ir dėl šio atrodytų nedidelio skirtumo susidaro šis 12 eurų/MWh vėjo elektrinių gaminamos elektros kainos skirtumas, kurį Lietuvos elektros vartotojai sumoka papildomai.
Vidutinė svertinė kapitalo kaina susideda iš pigesnio skolinto kapitalo kainos ir brangesnio nuosavo kapitalo kainos. Vokietijoje bankai tokioms investicijoms skolina pigiau, nei Lietuvoje. Taip pat bankai yra pasiryžę finansuoti didesnę visos reikalingos investicijos dalį. O ir nuosavo kapitalo kaina, kuria verslas investuoja Vokietijoje, yra gerokai mažesnė, nei Lietuvoje.
Kodėl? Iš dalies tai aišku galima būtų paaiškinti bendru didesniu pasitikėjimu valstybe Vokietijoje, nei Lietuvoje, makroekonominių sąlygų skirtumu, skirtingu bankų konkurencijos lygiu ir šiaip esamomis skirtingomis alternatyvaus investavimo galimybėmis.
Tačiau didžiausią šio skirtumo dalį sudaro skirtinga investavimo į energetiką rizika. Vokietijoje ji gerokai mažesnė, nei Lietuvoje. O investicinė rizika yra įtraukiama tiek į paties investuotojo nuosavo kapitalo kainą, tiek į banko siūlomų palūkanų dydį. Viskas kainuoja tiek, kiek kainuoja. Taip pat ir kapitalas.
Tai yra pavyzdys apie vėjo energetiką. Bet lygiai tas pats galioja ir kitoms energetikos sritims. Lietuvos energijos vartotojai daugiau mokėtų tiek už galios rezervo paslaugą, jei pirktų ją konkurso būdu, esant tokioms pačioms sąlygoms, tiek už pagamintą šilumą, tiek už elektrą, pagamintą konvencinėse elektrinėse, už bet ką.
Ir dažniausiai dėl tos aukštesnės kapitalo kainos, į kurią įtraukiama aukštesnė rizikos marža, Lietuvoje yra atsakingi ne kas kitas, o mūsų pačių išrinkti politikai ir jų skiriama vykdančioji valdžia!
Toliau išdėstyti penki pagrindiniai būdai, kuriais politikai dirbtinai padidina kiekvienos investicijos Lietuvoje riziką ir kapitalo kainą, o galų gale – gaminamos energijos kainą:
1. Nuoseklumo trūkumas
Pradėkime nuo nuoseklumo trūkumo energetikos politikoje. Kai vykdančioji valdžia valstybėje sugalvoja įdiegti kokią nors investicijų, sukuriančių naudą visuomenei, skatinimo schemą, ji investuotojų iš pradžių priimama, kaip neišbandyta ir pakankamai rizikinga. Vėliau, investuotojams ją išbandžius, jos neapibrėžtumas ir rizikingumas mažėja.
Tačiau, jei valstybė tas skatinimo schemas dažnai kaitalioja, investicijų kapitalo kaina lieka aukšta. Todėl sukūrus kokią nors investicijų pritraukimo schemą valstybėje, ji pati turėtų būti suinteresuota kiek įmanoma ilgiau jos nekeisti.
Deja, Lietuvoje tikrai pakankamai dažnai susiklosto situacija, kai, po rinkimų pasikeitus valdžioms, energetikos politika imama „tobulinti“. Investicijų pritraukimo schemos taip pat dažnai keičiamos dėl to, kad jas diegiant skubama ir daroma klaidų, kurias po to vykdančioji valdžia pati priversta keisti greičiau, nei planavo.
2. Retroaktyvūs veiksmai
Dar didesnę įtaką kapitalo kainos augimui daro taip vadinami retroaktyvūs veiksmai, kai vykdančioji valdžia, apsižiūrėjusi, kad padarė klaidą, atbuline tvarka nutraukia savo įsipareigojimus investuotojams.
Geriausias to pavyzdys – 2013 metais Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) organizuotas aukcionas biokuro kogeneracinių elektrinių statybai. Aukcionus laimėjus privatiems investuotojams, Seimas pakeitė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, o Energetikos ministerija atbuline tvarka atsisakė supirkti elektrą iš jau statomų kogeneracinių elektrinių.
Arba saulės „bumo“ atvejis, kai Seimas nutraukė finansavimą tūkstančiams mažų investuotojų į saulės elektrines, po to, kai apsižiūrėjo, kad prieš tai buvo pasiūlytos pernelyg palankios ir elektros vartotojams itin brangiai atsieisiančios saulės energetikos skatinimo priemonės.
Arba vėjo elektrinių plėtros Baltijos jūroje proceso sustabdymas. Seimui pakeitus įstatymą ir perdavus teisę tyrinėti jūros dugną valstybės paskirtajai institucijai, privatiems investuotojams teko susitaikyti su prarastomis lėšomis jau padarytiems Poveikio aplinkai vertinimo (PAV) bei planavimo dokumentams.
Kai kuriais šių atvejų politikai labai lengvai suskaičiuoja kiek energijos vartotojų pinigų buvo sutaupyta valstybei nutraukus savo įsipareigojimus. Tačiau jie neįvertina kiek tai pabrangina investicijas visose srityse ateityje, kuomet jau galbūt visai kiti investuotojai sužino, kad ši valstybė ne visada laikosi savo įsipareigojimų. Ir toks neigiamas efektas paskui yra jaučiamas ne vienerius metus, nes patikimumas yra sunkiai uždirbamas dalykas.
3. Valstybinių įmonių protegavimas
Dar vienas būdas padidinti investicijų į Lietuvos energetiką kapitalo kainą yra politikų vykdomas valstybinių įmonių protegavimas. Tai ypač išpopuliarėjo praeitos Vyriausybės valdymo metu, kai „Lietuvos energijos“ grupės įmonėms buvo suteikiamos išskirtinės, nuo konkurentų apsaugojančios veiklos sąlygos.
Galima vardinti nemažai pavyzdžių - tai ir VIAP lėšų skyrimas be konkurso Elektrėnų elektrinei, ir elektros gamybos rezervo paslaugos pirkimas iš paskirtosios valdiškos įmonės, ir atliekų deginimo jėgainių statybos teisės atidavimas be konkurso valstybinei „Lietuvos energijai“. Taip pat – leidimas šilumos tiekėjams konkuruoti su privačiais šilumos gamintojais vien kintamais kaštais, kai pastovius kaštus šilumos tiekėjui VKEKK nustatyta tvarka padengia šilumos vartotojai. Arba iš viso, kaip Šiaulių atveju, leidžiant savivaldybei tiesiog neįsileisti į šilumos gamybos rinką konkurentų.
Politikai pasiduoda pagundai, kad valstybinė įmonė bus labiau socialiai atsakinga, o didelę dalį uždirbto pelno, skirtingai nuo privačių įmonių, išmokės dividendais į valstybės ar savivaldybių biudžetus. Tačiau apsirinka du kartus. Visų pirma, valstybinė įmonė, dirbdama be konkurencijos, daro tai mažiau efektyviai, nei esant konkurenciniam spaudimui.
Geriausias to pavyzdys – valstybinės „Lietuvos energijos“ pastatyta biokuro katilinė Elektrėnuose, kuri šilumą į miesto tinklus pardavinėja pusantro karto brangiau, nei nepriklausomi šilumos gamintojai, konkuruodami Kaune. Arba tos pačios „Lietuvos energijos“ investicija į Vilniaus atliekų deginimo jėgainę, kuri dar nepradėjus jos statyti, išbrango gerokai labiau, nei panašios atliekų deginimo jėginės Klaipėdoje, Taline, Lenkijoje ir Vokietijoje.
Akivaizdu, kad tokio neprognozuojamai valstybės remiamo valdiško konkurento veikla didina toje pačioje rinkoje dirbančių privačių investuotojų riziką. Investuotojai mato, kad valstybė gali bet kada įsikišti ir apginti jų valdišką konkurentą, jei jis nesugeba pakonkuruoti rinkos sąlygomis. Auga investicijų rizika, lieka tik tie investuotojai, kuriems tokia rizika yra priimtina. Tačiau ji nėra nemokama, ji galų gale įtraukiama į kiekvienos investicijos kapitalo kainą.
VERSLO TRIBŪNA
Lietuvoje verda diskusijos dėl valstybės planų išpirkti likusias „Ignitis grupės“ akcijas ir grįžti prie visiško valstybės valdymo. Koks tai procesas, ką tai reiškia valstybei ir akcininkams, „Verslo tribūnoje“ aiškina advokatų kontoros „Glimstedt“ asocijuotasis partneris, energetikos teisės ir rinkų reguliavimo ekspertas, VU ES energetikos teisės dėstytojas Mindaugas Jablonskis.
Klaipėdoje veikianti „Švyturys Brewery“ alaus darykla nuo šiol visą savo veiklai reikalingą elektros energiją užtikrins iš Radviliškio rajone esančios vėjo jėgainės, priklausančios bendrovei „Saulė vėjas“. Pagal sutartį jėgainė daryklai tieks 554 MWh žaliosios energijos – metinius poreikius atitinkantį kiekį. Šis žingsnis leis iki minimumo sumažinti anglies dvideginio emisijas ir dar labiau sustiprinti tvarios gamybos principus.
Besibaigiant dosniems valstybiniams įsipareigojimams supirkti žaliąją energiją, gamintojai dairosi vertę kuriančių elektros supirkimo kontraktų. Turintiems saulės elektrines ryškėja ir dar viena dilema: kaip išlaikyti pelningą veiklą, supirkimo kainoms vis dažniau balansuojant ant nulinės ar net neigiamos ribos.
Netrukus rugsėjis – mėnuo, kai komerciniai dujų vartotojai turi pranešti dujų tiekėjui savo didžiausią planuojamą suvartoti dienos dujų kiekį. To nepadarius arba suprognozavus netiksliai, gresia ženkliai permokėti, perspėja energetikos bendrovės „Enefit“ ekspertai.
4. Aiškios vizijos neturėjimas
Ketvirtas politikų dispozicijoje esantis būdas padidinti bet kokios investicijos į Lietuvos energetiką kapitalo kainą yra aiškios vizijos neturėjimas. Pradedant nuo pačios energetikos strategijos.
Pažvelkim dabar į Energetikos ministerijos rengiamą energetikos strategijos projektą. Vieną vertus joje yra numatoma skatinti perėjimą prie atsinaujinančios energetikos, kitą vertus – numatoma didinti ir gamtinių dujų suvartojimą energetikos srityje, nevykdyti Paryžiaus klimato kaitos susitarime Lietuvai tenkančių įsipareigojimų.
Galimas dujų vartojimo tolimesnis mažėjimas strategijoje yra įvardintas, kaip grėsmė. Kokį signalą tai siunčia investuotojams? Akivaizdžiai – prieštaringą. Tiek investuotojams į atsinaujinančią energetiką, tiek investuotojams į galimą gamtinių dujų vartojimą. Ir vieni ir kiti tokį energetikos politikos neapibrėžtumą vertina, kaip rizikos veiksnį. O tai savo ruožtu reiškia didesnę bet kokios investicijos kapitalo kainą ir didesnes energijos kainas vartotojams ateityje.
Lygiai tas pats su atliekų tvarkymo sektoriumi. Viena vertus valstybė lyg ir pasisako už atliekų perdirbimo skatinimą, „žiedinės ekonomikos“ principų taikymą, kitą vertus – inicijuoja akivaizdžiai perteklinių atliekų deginimo jėgainių, kurioms reikės daug atliekų deginimui, statybą. Taigi, ateityje pritraukti investicijas į atliekų perdirbimą reikės kur kas daugiau viešų pinigų.
5. Neigiamas požiūris į privatų verslą
Penktasis politikų vykdomas būdas padidinti bet kokios investicijos kapitalo kaštus yra viešai demonstruojamas bendras neigiamas požiūris į privatų verslą. Deja, Lietuvoje politikai dar per dažnai viešai tokį neigiamą požiūrį reiškia.
Pavyzdžiui – „Vilniaus energijos“ atvejis. Galima labai skirtingai vertinti šios įmonės akcininkų veiklą praeityje, tačiau kai aukščiausio lygio politikai, kovodami su viena įmone, imasi ir kitas skirstyti į „geras“ ir „blogas“, tai gąsdina net pačius etiškiausius potencialius investuotojus.
Šiuo metu Lietuva dalyvauja ne viename teisminiame procese su skirtingomis verslo grupėmis. Žodis „arbitražas“, kurį kadaise žinojo tik teisininkai, tapo žinomu plačiajai visuomenei. Taip, aš sutinku, kad visai išvengti teisinių ginčų su privačiu kapitalu valstybei matyt neišeis niekada. Tačiau politikai turi prisiminti, kad kiekvieną kartą Lietuvos vardui tarptautinėje spaudoje atsiradus greta žodžių „teismas“, „arbitražas“, „ginčas“, tai didina ateityje į Lietuvą galvojančių ateiti investuotojų rizikos maržas. Ir tai Lietuvai gali būti ekonomiškai nenaudinga, net laimėjus tuos teismus ir arbitražus.
Tiesa, kad visais šiais atvejais politikų veiksmai gali būti pateisinami tikslu padaryti taip, kad būtų geriau mokesčių mokėtojams ir energijos vartotojams. Taip, anksčiau padarytas klaidas reikia taisyti, kompromisų reikia siekti, o ir toli gražu ne visos privačios įmonės yra „dievo avinėliai“. Taip, visko pasitaiko ir kitose, kur kas ilgesnes bendradarbiavimo su verslu tradicijas turinčiose valstybėse. Bet viską įvertinus ir apibendrinus, galima matyti, kad tobulėti, užtikrinant didesnį saugumą investicijoms į Lietuvos energetiką, mums erdvių tikrai yra.
Galime, žinoma, džiaugtis, kad kokioje Ukrainoje situacija dar prastesnė, ten iš viso neįmanoma pritraukti investicijų, kurios atsipirktų (jei viskas gerai) per ilgesnį, nei 4-5 metų laikotarpį. Bet vis dėl to, jei jau mes norime būti kapitalistine valstybe, aš siūlyčiau lygintis ne su valstybėmis į Rytus nuo mūsų, o tomis pasaulio valstybėmis, kuriose kapitalo kaina vis dar yra gerokai mažesnė, nei Lietuvoje – Vokietija, Nyderlandais, Danija, Belgija, Prancūzija, Jungtine Karalyste ir dar daug Vakarų Europos šalių. Jose verslo pasitikėjimas valstybe yra laikomas ekonominės gerovės garantu .
