G. Kunigonė: darbostogų prasmę įmonės jau supranta, bet kaip jas organizuoti – dar ne visai
Ar įmanoma darbostogas suorganizuoti savarankiškai?
„Į darbostogas gali išvažiuoti ir nedidelė įmonė iš Molėtų, ir vienaragis startuolis su milžiniškais biurais Vilniuje. Nėra vieno tipo darbostogų, nėra vieno biudžeto, kurį kažkas gali įkąsti arba neįkąsti, bent mes viską darome pagal kliento galimybes ir poreikį. Vis dėlto egzistuoja tas mitas, kad čia ne mums, mes per maži, mums per brangu. Tai visus, turinčius tokių baimių, noriu paraginti pasibandyti, pasimatuoti, pasiskaičiuoti ir tik tuomet spręsti, ar darbostogos finansiškai jums yra įmanomos. Tikėtina, kad savo galimybes nuvertinate be reikalo, nes tikrai būna, kad įmonės išvyksta į darbostogas su labai simboliškais biudžetais arba randa kitokių būdų, pavyzdžiui, pusę išvykos apmoka įmonė, pusę – patys darbutojai. Į darbostogas gali išvykti beveik visi, reikia tik noro“, – sako ji.
Pasak G. Kunigonės, kai dar prieš keletą metų apskritai nebuvo suprantama, kas tos darbostogos, kam jų reikia, tai šiandien motyvacija vykti į darbostogas jau yra aiški, apie tai kalbėti su įmonėmis nereikia, jos supranta, kad tokia įmonės išvyka didina darbuotojų motyvaciją, lojalumą. „Bet iššūkių atsiranda kitų: pavyzdžiui, bandoma darbostogas organizuoti savarankiškai, tai paskiriant vienam iš įmonės darbuotojų kaip papildomą užduotį. Turime ne vieną klientą, kuris atėjo pas mus po tokio bandymo, nes reikia suprasti ir žinoti kelis dalykus.
Darbostogos nėra paprasta atostogų kelionė šeimai ir organizuodamos savarankiškai pirmiausia įmonės susiduria su elementariais techniniais iššūkiais. Pavyzdžiui, didžioji dalis skrydžių bendrovių vienu kartu neleidžia užsakyti daugiau nei 9 skrydžio bilietų arba užrezervuoti daugiau nei 10 kambarių. Ir tai tik pradžia: neturint kontaktų, patirties organizuojant didelės apimties keliones, tai gali kainuoti ne tik labai daug laiko, nervų, bet ir pinigų: juk reikia užsakyti ir pervežimus, rasti tinkamą viešbutį, turintį gerą internetą, darbui tinkamas erdves, pakankamą skaičių kambarių su atskiromis lovomis, taip pat – sudėlioti programą taip, kad niekas nestrigtų.
Darbostogos yra projektas, kuriame reikia sugebėti suderinti daugybės žmonių skirtingus poreikius, susitarti su tikrai daug trečiųjų šalių, užtikrinti, kad viskas veiks vyks taip, kaip suplanuota, o jeigu nutiktų kitaip – kad visos problemos būtų išspręstos čia ir dabar. Darbostogos kartais trunka vos keturias dienas, tad įsivaizduokite, koks fiasko būtų, jei neatvyktų pervežėjai, o pasirinktame viešbutyje lauktų romantiški kambariai su dvigulėmis lovomis ir atvirais dušais. Juk tai – pinigai į balą“, – dalinasi G. Kunigonė.
Kelionių organizatorius vs. darbostogų organizatorius
Pasak jos, darbostogas gali suorganizuoti bet kuri kelionių agentūra, bet reikia nepamiršti, kad darbostogos – specifinis projektas, todėl kai jomis rūpinasi komanda, kuri tik tame specializuojasi, rezultatai, tikėtina, gali būti kur kas geresni:
„Kartais įmonės į darbostogas nori vežtis savo monitorius, kėdes, kompiuterius. Kartais joms reikia vietos lektorių paskaitų. Kartais nori organizuoti festivalį viešbučio teritorijoje, nuomotis techniką, sceną. Visa tai išlipa iš įprastų kelionių organizatorių teikiamų paslaugų rėmų, pereina į renginių-darbostogų organizavimo veiklą.
Darbostogose mažiausiai norisi, kad kas nors strigtų, reikėtų spręsti iššūkius ir problemas: norisi būti tame momente ir mėgautis išvyka su kolegomis. Todėl itin svarbu, kad darbostogų organizatorius būtų pasiekiamas 24/7, turėtų patikimą partnerių tinklą tam, kad būtų įmanoma greitai išspręsti net ir netikėčiausius iššūkius. Mūsų veikloje tai yra vienas svarbiausių prioritetų. Ne kartą teko keisti gidą vidury ekskursijos, nes klientai susisiekė ir pasakė, kad gidė prastai atlieka savo darbą, teko ieškoti pervežimų čia ir dabar, nors jie planuoti nebuvo, bet atsirado poreikis. Tai vos pora pavyzdžių, kurie, atrodytų, yra smulkmenos, bet jas spręsti kažkam reikia ir tai yra mūsų kaip darbostogų organizatoriaus darbas: užtikrinti, kad darbostogų nelydi jokios dramos iš organizacinės pusės ir visi yra patenkinti“.
Pasak G. Kunigonės, būna atvejų, kai „OnWorkation“ komandos narys vyksta į darbostogas kartu tam, kad vietoje sukoordinuotų dalykus. Tokią paslaugą dažniausiai renkasi įmonės, kurios nori, kad visi darbuotojai pailsėtų ir praleistų laiką lygiavertiškai kokybiškai vietoje to, kad ištisai dirbtų siekdami užtikrinti, jog darbostogos vyksta sklandžiai: „Na, esame darę darbostogas 2400 žmonių, kurie į vieną lokaciją suskrido iš viso pasaulio, su šia didele komanda vykome kartu, bet palydėjimo paslaugą renkasi ir mažesnės komandos, suprasdamos, kad nenori rūpintis jokiais techniniais klausimais ir visus juos atiduoda mums“.
Darbostogas galima suorganizuoti ir per mėnesį, ir per metus
„OnWorkation“ vadovės teigimu, itin svarbi yra ir darbostogų organizavimo dalis, ne tik pati kelionė: „Darbostogas galima suorganizuoti per mėnesį, galima tam skirti metus: priklauso nuo įmonės poreikio, darbostogų dydžio. Bet iš esmės procesas ir su mažom, ir su didelėm darbostogom yra panašus: klientas pas mus ateina su norais. Vieni juos identifikuoja geriau, aiškiau žino, ko nori, kiti tiesiog žino, kad nori, pavyzdžiui, 20 žmonių išvežti į užsienį keturioms dienoms, pakeisti darbinę aplinką, pasikomandinti.
Abejais atvejais prieš teikdami pasiūlymą daug bendraujame su klientu: mums svarbu ne tik techninės detalės, bet ir kitokie lūkesčiai, nes darbostogų būna įvairių. Žinoma, klausiame ir biudžeto, kokį klientas nori ir gali skirti. Visa tai išsiaiškinusios grįžtame su keliais pasiūlymais: kaip keliauti, kur keliauti, ką veikti, kiek tai kainuos. Na, ir tuomet derinamės, klientas tariasi įmonės viduje, grįžta su atnaujintais poreikiais, ieškome sprendimų.
Čia svarbiausia gera ir atvira komunikacija: visada klientui sakome taip, kaip yra. Jei matome, kad norima kelionės kryptis ir turimas biudžetas nėra tinkama kombinacija, nes su tokiu biudžetu toje šalyje pavyks gauti tik žemesnės kokybės paslaugas, taip ir sakome. Svarbiausia, kad klientas turėtų realistiškus lūkesčius“, – pasakoja G. Kunigonė.
